|
1905 m. du pediatrai austras C. Von Pirquet ir vengras Bela Shickas aprašė seruminę ligą, kuria sirgdavo vaikai, pakartotinai gavę arklio antistreptokokinio ntitoksinio serumo: pasireikšdavo dilgėlinis odos bėrimas,padidėdavo limfmazgiai, jie karščiuodavo. 1906 m. C. J. von Pirquet pakitusiam reaktyvumui apibūdinti pasiūlė alergijos terminą (iš gr.kalbos allos – kitas, pasikeitęs, ergeia – veikimas). Amerikos mokslininkai R. A. Cooke’as ir A. E. Coca įgimtai alergijaipavadinti pasiūlė atopijos terminą. Šiuo terminu jie įvardijo „asmenų savybę“ jautriai reaguoti į baltymus, kurių apstu jų aplinkoje ir kuriuos jie dažnai vartoja. Todėl būdingas atopijos požymis yra paveldėtas polinkis. Pastebėta, kad alergiją galima perduoti su krauju, todėl įtartas kažkoks serumo veiksnys, t. y. alergiją galima perduoti su serumu. 1921 m. tai patvirtinoO. C. Prausnitzas, atlikęs tokį eksperimentą: būdamas jautrus žuviai, įrankos odą suleido savo serumo, o kitą dieną į tą pačią vietą suleido žuvies kstrakto. Injekcijos vietoje iškilo pūkšlė, rodanti, kad reakcija teigiama. Veiksnį, perduodamą Prausnitzo-Küstnerio reakcijos metu, A. E. Coca ir R. A. Cooke’as pavadino reaginu. Paaiškėjo, kad reaginas yra jautrus šilumos poveikiui, fiksuojasi odoje ir pasireiškia odos reakcija – paraudimu ir patinimu. Atradus įvairias imunoglobulinų klases, imta ieškoti, kuriai iš jų būtų galima priskirti reaginus. Prireikė daugiau nei ketvirčio amžiaus, kad „reaginas taptų IgE“. Comments are closed.
|
AutorėProf. R. Dubakienė - aukščiausios kategorijos gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė, habilituota medicinos daktarė, turinti 40 metų stažą alergologijoje. Archyvas
October 2020
Kategorijos |
RSS Feed