Žiemos palikimas pavasarį

Štai ir praėjo žiema žiemužė -  tokia nelauktai snieguota. Ir paliko mums  namų  alergenų problemų.. Svarbiausi jų – namų dulkių erkės. Žmones kankinančios ligos, liaudies vadinamos dusuliu, o medikų – bronchine astma, pasireiškiančios ūminiais dusulio priepuoliais arba sausu priepuoliniu kosuliu, požymiai sutapo su reakcija į namų dulkių ekstraktus, pagamintus iš įvairių pasaulio kampelių surinktų dulkių. 1964 m. mokslininkai Reindertas Voorhorstas ir sutuoktinių pora Fritsas T. Spieksma ir Marise I. Spieksma-Boezeman paskelbė, kad namų dulkėse aptiktos
mikroskopinės Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų igų – alerginės astmos ir alerginės slogos  priežastis. Būsiu nekukli sakydama, kad pirmoji pradėjau tyrinėti namų dulkių erkes Lietuvoje. Pirmieji namų dulkių alergeniškumo tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1980 metais. Atrastos 23 namų dulkių erkių rūšys. Dažniausiai namų dulkėse esama piroglifidinių (Pyroglyphoidea) erkių, svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus rūšis. . Kartu su tuometinės SSRS I. Mečnikovo instituto alergologais sukūrėme ir namų dulkių preparatą ligai diagnozuoti ir gydyti. Nustatėme, kad Lietuvos žmonės yra jautriausi Dermatophagoides pteronyssinus erkių alergenams– net 93,3 % žmonių iš visų sergančiųjų bronchine astma. Net ir sveiki žmonės, ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali tapti jautrūs. Tyrimais įrodyta, kad apie 20–30 % sveikų asmenų mūsų šalyje turi antikūnų ir yra įsijautrinę D. pteronyssinus. Pagrindinis erkių alergenas yra glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24 000 daltonų. Erkių virškinimo trakte tai, kuo jos minta, verčiama antigenu, taigi ne tik pačios erkės, bet ir jų išnaros (egzuvijai) bei išmatos jų įkvėpus gali sukelti alergines reakcijas. Išdžiūvusios erkės virsta dulkėmis, bet jų DerP1 alergenas išlieka ir jį galima nustatyti imunologiniais metodais.
Dulkių erkės yra mikroskopiniai 250–300 mikronų dydžio (1/4–1/3 mm ilgio) balkšvi, perregimi voragyviai. Jos neturi akių ir kvėpuoja visukūno paviršiumi. D. pteronyssinus patelės padeda 60–100 kiaušinių – po 1–3kiaušinius per dieną. Erkių dauginimąsi namų dulkėse nulemia trys pagrindiniai veiksniai: temperatūra, santykinė oro drėgmė ir maistas. Optimali temperatūra joms gyvuoti yra 20–25 °C, žemesnėje temperatūroje jų vystymasis sulėtėja. Santykinė oro drėgmė irgi daro įtaką intensyviam erkių vystymuisi. Kadangi vanduo sudaro apie 70–75 % erkių kūno, esant žemesnei
nei 50 % santykinei oro drėgmei, erkės išgyvena ne ilgiau kaip 6–11 dienų. Nepalankius gyvybinei veiklai tarpsnius erkės iškenčia pereidamos į atsparios džiūvimui protonimfos būseną. Piroglifidinių erkių vystymuisi palankiausia yra 70–80 % santykinė oro drėgmė. Pagrindinis šių erkių maisto šaltinis yra žmogaus epidermio pleiskanos. Sveikas žmogus per parą vidutiniškai išskiria 0,5–1 g pleiskanų, kurios nukrenta ant grindų, ypač daug jų susikaupia patalynėje ir minkštų baldų apmušaluose. Erkės minta ir mikroskopinių grybų miceliu (grybiena) bei sporomis, augalų žiedadulkėmis ir bakterijomis, augalinės kilmės medžiagomisir sudžiūvusia sperma. Namų dulkių erkių randama patalpose, kur visostrys išvardytos sąlygos yra palankios joms vystytis. Daugelio pasaulio mokslininkų tyrimais nustatyta, kad geriausios sąlygos erkėms yra lovose, kur nuolat šilta, drėgna ir yra pakankamai maisto, ar baldų apmušaluose. Randama jų ir minkštuose žaisluose, kilimuose. Mano doktorantė dr. Aurelija Dautartienė nustatė, kad Lietuvoje gyvų erkių dulkių mėginiuose randama ištisus metus.
Mūrinių ir blokinių namų dulkėse gyvų erkių rudenį ir žiemą beveik nebūna, o pavasarį randami tik nedideli kiekiai. Medinių namų dulkėse gyvų erkių yra gausu visais metų laikais. Ji nustatė, kad geriausios sąlygos piroglifidinėms erkėms vystytis yra vasarą. Namų dulkių erkių sukeliami simptomai yra labai aiškūs ir tipiški: priepuolinė sloga, nosies niežulys, čiaudulys, vėliau dusulio priepuolis, ypač pernakvojus sename mediniame name. Dulkių erkės plinta per seną paveldėtą
patalynę, plunksnų pagalves ir pūkines antklodes, atkeliavusias į naujus butus. Lygiai taip pat sėkmingai jos plinta per batus, striukes ar kepures. Dar 1953 m. rusų parazitologas I. Dubininas aptiko dulkių erkių plaukuotoje žmogaus galvos dalyje po kepure.
Ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių, nustatoma tyrimais, o pagrindinis kovos su jų sukelta alergine liga principas yra priežasties šalinimas. Jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos, su juo galima kovoti irkitu būdu – specifine imunoterapija. Pagal šį metodą ligą sukėlęs alergenas
įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis. Taip sukeliama tolerancija tam alergenui ir pacientas pasveiksta. Taip pat galima taikyti simptominį gydymą vaistais nuo alerginių ligų.