Žolinės žolynai alergologo žvilgsniu

 
​    Viena gražiausių vasaros švenčių Lietuvoje– Žolinė, švenčiama nuo pagonybės laikų, kaip derliaus šventė, vėliau perimta krikščionių kaip mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.
    O kaipgi be žolynų puokštės Žolinėje! Net liaudies posakis anot etnologės Gražinos Kadžytės „Kas Žolinės dieną neturi žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“,  rodo kiek svarbūs tie šventės žolynai žolynėliai, kuriuos pašventinę bažnyčioje ir sudžiovinę, pagirdo jų arbata ligonį ar įdeda į karstą pašarvojus. Ir apskritai, žolynai sudarantys puokštę, tai įvairios laukų, pievų ir darželių gėlės, javai: medetkos, kraujažolės, ramunės, dobilai, šlamučiai, rugiagėlės, jurginai, kviečiai, avižos. Žemaitijoje žolinių puokštėje nešamoje pašventinti į bažnyčią aptiksime net dygiąją usnį – stiprų alergeną.
     Bet svarbiausias augalas, be kurio neapsieina tradicinė Žolinių puokštė yra kietis arba pelynas (kartusis kietis), jo stiebas sudaro pagrindą visai kvepiančiai puokštei.
     Dabar pažvelkime į šią stebuklingą puokštę iš gydytojo, o juolab iš alergologo požiūrio kampo. Daugelis jos augalų – tai vaistingųjų gydomųjų savybių turintys žolynai: kietis – apetitui gerinti, kirminams varyti, kandis vaikyti; medetkos – skaudamai gerklei skalauti; šlamučiai – geram miegui; rugiagėlės – akių šviesumui; kraujažolės – kraujavimui stabdyti. O alergologas čia įžiūrės daugybę alergeninių augalų.
​     Visi aukščiau išvardinti, gal tik išskyrus rugiagėles ir šlamučius nėra kenksmingi. O javai, ypač kviečiai yra vienas svarbiausių maisto alergenų, užimantis net trečią vietą iš eilės tarp dešimties svarbiausių.
​     Pagal atliktus mokslinius tyrimus Lietuvoje nustatyta, kad  esame labiausiai įsijautrinę kiečiui tarp visos Europos šalių. Kietis labai stiprus alergenas, kurio kryžminės reakcijos su maisto produktais saulėgrąžų sėklomis, saulėgrąžų chalva, ramunėlių ir medetkų arbatomis be kitų alerginių reakciją gali sukelti net anafilaksinį šoką.  

---