Lietuvoje atšalus orams ir įsibėgėjus rudeniui  gausybė sergančiųjų ne tik peršalimo ligomis. Didžiąją dalį ligonių kankina alergija namų dulkių erkėms -  pagrindiniam Lietuvos alergenui: vargina nosies niežulys,
vandeninga sloga ir užburkimas,
net sausas kosulys, ypač po kontakto su alergenu - nuvykus į senus namus kaime, sodybas,
 šluojant dulkes, purtant patalynę.
Bet ar žinote kas Lietuvoje pirmieji atrado ir tyrė namų dulkių erkes, apie kurias jau kalbama eilę metų ir jų svarba alerginėse ligose neblėsta.1964 metų, kai Olandijos ir Japonijos mokslininkai nustatė, kad Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų ligų - alerginės astmos ir rinito - priežastimi, tyrimai šioje srityje vykdomi visame pasaulyje.
   Būsiu nekukli, kai pasakysiu, jog pirmieji darbai, tiriant namų dulkių erkes ir jų alergeniškumą, Lietuvoje pradėti dar 1980 metais. Ir šių pirmųjų Lietuvoje tyrimų autore teko būti man. Tada rasta 23 namų dulkių erkių rūšys, kurių svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus.  Buvo įrodytas vyraujantis namų dulkių vaidmuo ,  ir kartu su tuometinės SSSR alergologais sukūrėme namų dulkių alergeną, skirto diagnostikai ir gydymui .Už šiuos darbus esu 2004 apdovanota Lietuvos mokslo premija.
   Lietuvoje didžiausias ligonių jautrumas nustatytas D. pteronyssinus erkių alergenams (93.3% atvejų). Tai yra vyraujantis erkių alergenas, todėl ir sveiki žmonės ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali reaguoti į jų alergenus. Net apie 20 proc. sveikų asmenų Lietuvoje yra įsijautrinę D.pteronyssinus.

    Pagrindinis erkės alergenas yra jų fekalijose , tai glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24000 daltonų. Erkių virškinamajame trakte maistas yra transformuojamas į antigeną, taigi, ne tik pačios erkės, bet ir jų egzuvijai (nėrimosi “kailiukai”) bei veiklos produktai, esantys dulkėse gali būti įkvepiami ir sukelti alergines reakcijas.Išdžiūvę erkės pavirsta į dulkes ir lieka tik jų DerP1  alergenas, kurį galima nustatyti imunologiniais metodais.

  Pirmiausia reikia įtarti, ar tikrai namų dulkės  kad tai yra nemalonių požymių sukėlėjas : priepuolinės slogos, nosies niežulio, čiaudulio, vėliau dusulio priepuolio ypač pernalvojus sename mediniame name. Pirmiausia reikia nustatyti - ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių. Tai nėra sudėtinga :atskiras rūšis galima nustatyti, jas identifikuoti ir net padaryti mikroskopinį preparatą.
   
   Pagrindinis alerginių ligų gydymo principas yra alergeno šalinimas. Jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos galima su juo kovoti ir kitu būdu, kuris buvo pasiūlytas dar 1911 metais anglų gydytojų Noon ir Freeman – tai specifinė imunoterapija. Tai metodas, kai alergenas, sukėlęs ligą, yra įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis, tokiu būdu sukeliama tolerancija tam alergenui ir ligonis pasveiksta. Deja, imunoterpija ne visiems tinka, tada  taikomas simptominis  gydymas priešalerginais vaistais.

 Šiandien visas pasaulis pažymi Pasaulinę Dilgėlinės Dieną.

Dilgėlinė


Tai niežtintis odos bėrimas – balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlės, dažniausiai išnykstančios per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;

Nealerginės:

• Įvairios lėtinės  infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis,  šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.