Anafilaksija – tai gyvybei grėsminga, ūmiai besivystanti alerginė reakcija, kuri paprastai pažeidžia keturias organų sistemas:
odą,
kvėpavimo,
virškinimo
ir širdies kraujagyslių.
Anafilaksija sutinkama palyginti retai.
  Anafilaksija skirstoma į alerginę anafilaksiją ir nealerginę anafilaksiją.Alerginė anafilaksija skiriama į  susijusią su IgE ir į nesusijusią su IgE. Nesusijusi su IgE  anafilaksija gali būti dėl komplemento sistemos aktyvavimo ir nesusijusi su komplementu.
Ir  alerginės, ir nealerginės anafilaksijos klinika ir gydymas nesiskiria.
Dažniausios anafilaksijos priežastys yra:
Vaistai (antibiotikai, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, opiatai, raumenų relaksantai, vietiniai ir bendrieji anestetikai, kraujo pakaitalai).
Vabzdžių įgėlimas ( bičių, vapsvų, širšių nuodai).
Maistas (kiaušiniai, pienas, riešutai, ankštiniai augalai, žuvis, vėžiagyviai).
Lateksas.
Alergenų ekstraktai (imunoterapija).
Vakcinos.
Šaltis.
Fizinis krūvis.
Anafilaksija gali ištikti bet kurio amžiaus žmogų. Anafilaksinės reakcijos maistui yra dažnesnės vaikams, o vabzdžių įgėlimui ir vaistams – suaugusiesiems
Tai ūminė alerginė reakcija, kurios metu įvyksta putliųjų ląstelių ir bazofilų degranuliacija, stimuliuota alergeno-antikūno (imunoglobulino E) komplekso, sensibilizuotame organizme.Išsiskiria eilė pirminių ( biogeniniai aminai: histaminas, serotoninas, adenozinas bei kt.,  ir antrinių: prostaglandinai  leukotrienai .
 Klinika 
Anafilaksijos pradžia yra staigi. Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms (15 -30 min.) po kontakto su alergenu, tačiau gali atsirasti ir vėliau (per 2 valandas).
Anafilaksija pasireiškia šiais klinikiniais požymiais:
Odos: dilgėline, angioedema, generalizuota eritema, odos niežuliu;
Kvėpavimo: apsunkintu alsavimu, dusuliu, švokštimas, krūtinės suspaudimo pojūčiu, kosuliu, užkimusiu balsu, stridoru, sutrikusiu kvėpavimu per nosį, čiauduliu;
Širdies ir kraujagyslių: blyškumu, galvos svaigimu, bendru silpnumu, sąmonės praradimu, dažnu širdies plakimu (tachikardija), aritmija, skausmais krūtinėje, silpnu periferiniu pulsu, sumažėjusiu arteriniu kraujospūdžiu;
Virškinimo: pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais.
Kiti galimi požymiai: akių niežulys, paraudimas, ašarojimas, galvos skausmai, traukuliai.
Sunkiausia anafilaksijos forma, kuriai būdinga hipotenzija (sistolinis arterinis kraujospūdis < 90 mmHg arba jis sumažėja 40 mmHg ir daugiau), pasireiškianti organų disfunkcija ir hipoperfuzija, yra anafilaksinis šokas.
Vaikų amžiaus ypatumai
 Dėl svarbesnės maisto alergenų reikšmės vaikų alerginių ligų formavimuisi vaikams dažniau nei suaugusiesiems pasireiškia  abdominalinis anafilaksinio šoko variantas.
Gydymas
 Anafilaksija yra būsena, kuriai reikalinga  neatidėliotina pagalba. Tai liga, reikalaujanti skubaus diagnozavimo ir gydymo. Visi ligoniai, kuriems pasireiškia anafilaksija, turi būti gydomi ligoninėje ir jų būklė stebima ne trumpiau kaip 24 valandas.Anafilaksinio šoko gydyme išskiriama neatidėliotina pagalba ir intensyvioji terapija.
Nutraukti kontaktą su alergenu.
Įvertinti ligonio būklę: sąmonę, kvėpavimą, širdies veiklą, arterinį kraujospūdį.
Paguldyti ligonį, atstatyti kvėpavimo takų praeinamumą.
Pirmosios pagalbos vaistas - adrenalinas 0,1% tirpalo 0,3 - 0,5 ml į raumenis ar poodį suaugusiesiems, vaikams –  0,1% 0,01 ml/kg į raumenis arba poodį.
Injekcijas kartoti kas 15 - 20 min. Kviesti greitąją pagalbą ir vežti į ligoninę.
 

 
 

.
 
 


 
                     
                       

 
 

Kiekvienais metais liepos 8 -ąją visas pasaulis mini  Pasaulinę Alergijos dieną.
Pažymint šią dieną, siūlau plačiau susipažinti su viena iš labiausiai varginančių alerginių ligų - dilgėline.
Dilgėlinė - tai niežtintis odos bėrimas balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlėmis, dažniausiai išnykstančiomis per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;
  Nealerginės:
• Įvairios lėtinės infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis, šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.

Nemažai augalų sukelia rekacijas kontakto vietoje veikiant ultravioletiniams spinduliams.
1938 metais H.Kuske parodė, kad augalų furokumarinai sukelia fotosensibilizaciją, o T. Jensen ir K.G. Hansen nurodė, kad ultravioletiniai spinduliai ( UVR) tarp 320 ir 380 nm sukelia didžiausią reakciją.
1967 metais anglai nustatė, kad sandalmedžio aliejus apsauginiuose saulės kremuose ir kosmetikoje naudojamas bergamotės aliejus sukelia įsijautrinimą ultravioletiniams spinduliams.

Fotojautrumas ( fotosensibilizacija) – tai procesas, kurio metu odoje vyksta reakciją dėl cheminės medžiagos ar vaisto, pavartoto išoriškai ar sistemiškai, veikiant matomai šviesai arba ultravioletiniams spinduliams.
Fotojautrumo reakcijos skiriamos į  fototoksines ( jos žymiai dažnesnės)  ir fotoalergines.
Fotojautrumo reakcijas numatyti yra sunku. Jos dažnesnės suaugusiems nei vaikams. Reikšmingi tokie  veiksniai kaip:

1. cheminės medžiagos arba vaisto kiekis;
2. odos raginio sluoksnio storis;
3. odos pigmentacija;
4.  imuninės būklės stovis;
5.  radiacijos skvarbumas. 

Fototoksinės reakcijos yra neimunologinės ir priklauso nuo alergeno dozės, išsivysto po pirmojo kontakto su chemine medžiaga, nerandama kryžminių reakcijų su kitais cheminiais junginiais.

Fotoalerginės reakcijos yra imunologinės, tačiau jų mechanizmas nėra visai aiškus. Jos išsivysto tik sensibilizuotiems asmenims, nepriklauso nuo dozės. Fotosensibilizuojančios medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios fotoreakciją.
Fotoalergines reakcijas negalima numatyti. Fototoksinės ir fotoalerginės reakcijos gali būti sukeltos keleto šimtų įvairiausių medžiagų, chemikalų ar vaistų. Dažniausiai jautrumą šviesai sukelia įvairūs medikamentai. Tai antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antidepresantai, antihistamininiai, diuretikai ir kiti.
Teksto apačioje matote barkūną - augalą, kuriame yra fumokumarinų.
​