​    Viena gražiausių vasaros švenčių Lietuvoje– Žolinė, švenčiama nuo pagonybės laikų, kaip derliaus šventė, vėliau perimta krikščionių kaip mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.
    O kaipgi be žolynų puokštės Žolinėje! Net liaudies posakis anot etnologės Gražinos Kadžytės „Kas Žolinės dieną neturi žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“,  rodo kiek svarbūs tie šventės žolynai žolynėliai, kuriuos pašventinę bažnyčioje ir sudžiovinę, pagirdo jų arbata ligonį ar įdeda į karstą pašarvojus. Ir apskritai, žolynai sudarantys puokštę, tai įvairios laukų, pievų ir darželių gėlės, javai: medetkos, kraujažolės, ramunės, dobilai, šlamučiai, rugiagėlės, jurginai, kviečiai, avižos. Žemaitijoje žolinių puokštėje nešamoje pašventinti į bažnyčią aptiksime net dygiąją usnį – stiprų alergeną.
     Bet svarbiausias augalas, be kurio neapsieina tradicinė Žolinių puokštė yra kietis arba pelynas (kartusis kietis), jo stiebas sudaro pagrindą visai kvepiančiai puokštei.
     Dabar pažvelkime į šią stebuklingą puokštę iš gydytojo, o juolab iš alergologo požiūrio kampo. Daugelis jos augalų – tai vaistingųjų gydomųjų savybių turintys žolynai: kietis – apetitui gerinti, kirminams varyti, kandis vaikyti; medetkos – skaudamai gerklei skalauti; šlamučiai – geram miegui; rugiagėlės – akių šviesumui; kraujažolės – kraujavimui stabdyti. O alergologas čia įžiūrės daugybę alergeninių augalų.
​     Visi aukščiau išvardinti, gal tik išskyrus rugiagėles ir šlamučius nėra kenksmingi. O javai, ypač kviečiai yra vienas svarbiausių maisto alergenų, užimantis net trečią vietą iš eilės tarp dešimties svarbiausių.
​     Pagal atliktus mokslinius tyrimus Lietuvoje nustatyta, kad  esame labiausiai įsijautrinę kiečiui tarp visos Europos šalių. Kietis labai stiprus alergenas, kurio kryžminės reakcijos su maisto produktais saulėgrąžų sėklomis, saulėgrąžų chalva, ramunėlių ir medetkų arbatomis be kitų alerginių reakciją gali sukelti net anafilaksinį šoką.  

  Jei dar anksčiau  džiaugėmės,  kad žolė mieste šienaujama prieš žydėjimą ir taip palengvinamas gyvenimas sergantiesiems šienlige, tai dabar   - vilnija, siūbuoja nuo vėjo  po namų langais įvairiausios smilgelės, barstydamos žiedadulkes. Be abejo, gražu tie žolynai, bet kai beveik penktadalis Lietuvos gyventojų serga šienlige, matyt, tenka aukoti grožį dėl sveikatos 
   Labai daug nerašant, trumpas alergologo komentaras - pievas mieste būtina šienauti.

   Eilėje tarptautinių iniciatyvų , pradedant Pasaulinėje Alergijos Baltojoje Knygoje ( World Allergy White Paper, 2010), Globaliame Alergijos Atlase ( Global Allergy Atlas, 2014), Europos Komisijoje ( 2016 .04.26)  iškeliama alergijos problema, įvardinant ją kaip svarbią visuomenės sveikatos problemą, Europoje paliečiančią iki 40 procentų gyventojų.
   Lietuvoje ši problema ypač gerai matoma tarptautinių projektų lygmenyje: taip vykdytame maisto alergijos projekte  ES 6 BP  EuroPrevall ( 2005 – 2009) nustatyta, kad net 23,5 proc. Lietuvos pradinių klasių mokinių yra alergiški vienam ar kitam maisto produktui ir tik 16,9 proc. mokyklų turi tvarkos aprašą, nurodantį, kaip reikėtų elgtis kilus maisto alergijos priepuoliui.
    Iš visų tirtų  mokyklų, kuriose yra maisto alergijomis sergančių mokinių, tik 31,9 proc. turi sudarytus šių mokinių sąrašus ir  tik  26,3 proc. mokyklų buvo įgyvendinami kokie nors apmokymai, susiję su maisto alergijomis. Daugumoje mokyklų mokiniai nėra apsaugoti nuo atsitiktinio alergeno suvalgymo - alergiški vaikai daugumoje mokykloje valgo kartu su kitais mokiniais, todėl yra didesnė rizika, kad vaikai dalinsis maistu
    Duomenys iš neseniai vykusio ES 7 BP maisto alergijos IFAAM projekto ( 2013 – 2016) rodo, kad Lietuvoje tarp vaikų sparčiai auga alergija žemės riešutams, sezamui, kiviams. 

    Nušvito pavasarinė saulė ir, nors šaltoka,  traukiame į lauką, miškus, pievas.  Džiaugiamės gražiais orais, nors ir vėsiais. Kvėpuojame grynu oru laisvai, na , jei tik nevargina šienligė. O kaip mūsų oda po žiemos, kaip ji atrodo?
    Gerai žinome, kad didėjanti aplinkos tarša, pakitęs gyvenimo būdas, stresas pirmiausia neigiamai paveikia odą. Oda, patirianti žalingą aplinkos poveikį (šaltį, karštį, vėją, dulkes, nešvarumus, kenksmingas chemines medžiagas, patenkančias ant odos su lietumi ar iš oro) praranda apsaugines savybes, tampa jautri. Didelės reikšmės odos jautrumui turi ir netinkama odos priežiūra, besaikis kosmetikos vartojimas. Jautri oda yra plonesnė, sausesnė, pasižymi smulkiomis poromis, epdermis yra plonesnis nei vidutinis. jautrioje odoje labiau išryškėja kraujagyslės, kapiliarai. 
      Lietuvoje dažnas prisipažįsta kenčiantis dėl odos dirglumo. 
     Jautriai odai yra būtina tausojanti priežiūra, intensyvus drėkinimas, apsauga ir odos stiprinimas. Dėl to svarbu, kad kosmetikos produktai, skirti jautriai odai, ne tik neturėtų kenksmingų komponentų, bet ir tinkamai saugotų nuo aplinkos alergenų, taršos, uždegiminių reakcijų. Tai būtiniausi odos priežiūros produktai neturintys alergizuojančių kvapiųjų medžiagų bei parabenų. Ypatingai kruopščiai atrinkti augalinės kilmės komponentai padeda odai atsilaikyti prieš žalingą aplinkos poveikį, mažina alerginių reakcijų tikimybę.
   Argano aliejus yra vienas brangiausių augalinės kilmės aliejų pasaulyje. Jame yra net 80%    Aliejus naudojamas kosmetikos pramonėje, maistui ir gydymo procedūroms. Tai natūralus antioksidantas, saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio ir priešlaikinio senėjimo. 
    Persikų aliejus – ypatingai lengvas maitinamasis, apsauginis komponentas. Puikiai įsigeria į odą, maitinamosios medžiagos lengvai prasiskverbia. Neerzina odos, nesukelia alerginių reakcijų, malšina uždegimus, ramina, minkština, tonizuoja, drėkina ir jaunina odą. Saugus naudoti net kūdikiams.
    Vynuogių aliejus – turi stiprų priešuždegiminį poveikį, regeneruoja, stangrina ir lygina odą.
  Taukmedžio sviestas - turi drėkinamųjų, senėjimą stabdančių ir gydomųjų savybių, puikiai švelninančių ir maitinančių odą. Taip pat žinomas kaip natūralus odos atnaujinimo ingredientas.
   Kosmetikos srityje yra pasiūloma vis naujų jautrios odos produktų, kaip pavyzdžiui prancuzų  Roche-Posay jautrios odos produktų.
 
 
 
 

   Šiandien švenčiame Verbų sekmadienį, nebeužilgo ir Velykos. Bet ar visi jomis gali džiaugiasi? Ar yra augalų, kurie netinka alergiškiems asmenims?
    Tai mūsų pamėgti " kačiukai " - blindė. Augalas yra labai medingas, ir sudaro svarbiausią pavasarinio medaus dalį . Žievėje randama iki  16-21 % rauginių medžiagų bei salicilo rūgšties. Iš žievės gaminami juodi dažai. Mediena vartojama malkoms, įvairiems medžio drožiniams iš jos
 gaunama celiuliozė .
     Natūraliai gamtoje paplitusi  Lietuvoje, ir yra vietinė Lietuvos augalų rūšis. Blindė auga įvairiuose kirtimuose, laukuose, jaunuolynuose, miškuose.  paupiuose,  pievose. Mėgiama  auginti prie sodybų, tveriant tvoras.
     Žydi kovo, balandžio  mėn., prieš skleidžiantis lapams.
     Todėl geriau rinkitės įprastą kadagio  šakelę.

    Ar kada pagalvojome, kad gyvensime tokį neįtikėtiną laikmetį, kai žūsta nekalti mūsų Ukrainos broliai ir sesės, draugai ir bičiuliai. Kai srūva nekaltų vaikų kraujas, kai raudančiios motinos siunčia prakeiksmus Rusijos tironui.
   O kas gi darosi su  alergija karo metu? Pasidomėjus, radau dar 1941 metais amerikiečių " Military Journal" numeryje  paskelbtą T.Warren straipsnį " Problemes of allergy in war time".
 Kai kas mano, kad  kritiniais žmogaus gyvenimo tarpsniais ligos atrodo "elgiasi" visai kitaip, nei įprasta.​
     Šio straipsnio autorius yra pats dalyvavęs dar I-ąjame pasauliniame kare, todėl pateikė savo įžvalgas. Pasirodo,  kad 1917 metų tarptautiniame ligų priežasčių sąraše jokios užuominos apie  alergines ligas net nebuvo. Ir nežinau ar labai nustebsite, bet karo metu - alergijos nėra, kažkaip stebuklingai ji dingsta. Bent taip rašoma straipsnyje. Kaip pavyzdį autorius nurodo istorinį atvejį - vienas užkariautojas, sergantis bronchine astma, pasveikdavo, kai tik patraukdavo į karą.
​   Kokios tos alerginių ligų sumažėjimo karo metu priežastys, deja, autorius nenurodė.O ir dabartinis mokslas paaiškinimo dar neturi. 
      

 Kad ir kaip begalvotume žolelių arbatomis padėti savo imuninei sistemai kovoti su virusais ir bakterijomis, tenka pasitelkti ir įvairius papildus ar vaistus.
    Mokslo yra įrodyta, kad svarbios medžiagos mūsų imuninei sistemai yra cinkas, vitaminas D ir vitaminas C. Jos dalyvauja įvairiose biocheminėse reakcijose, palaikydamos gerą imuninės sistemos veiklą. Su tokiomis veikliosiosmis dalimis  medicininių preparatų yra nemažai.
  Be visiems gerai žinomų preparatų imuninei sistemai stiprinti, neseniai pasirodė Italijoje pagamintas preparatas Immunix3. Kuo gi jis ypatingas, paklausite. 
    Jame be minėtų vitaminų ir mikroelementų,  sudėtyje yra beta-  gliukanai ir probiotikas, kad dar labiau subalansuoja ir sustiprina žmogaus imuninę sistemą. Immunix3 jau galima įsigyti ir Lietuvos vaistinėse.
​    Norint atgauti jėgas po virusinių infekcijų, tame tarpe ir COVID-19 , ūmių ar llėtinių infekcinių ligų, ir kitais imuninės sistemos nusilpimo atvejais, šis preparatas tikrai tinkamas. 
​

.      Metų pradžia visada pasitinkama su naujomis viltimis, svajonėmis darbais ir siekiais. O ko gi naujo tikimės alergologijoje? Pabandykime pasidomėti.
      Eilė farmacinių kompanijų, gaminančių alergenus gydymui tokios, kaip Allergy Therapeutics, ALK-Abello, Stallergenes Greer, Merck,  Allergy Therapeutics,  HAL, WOLW Pharma, Holister Stier, Leti 2022 - uosius paskelbė  proveržio metais naujų alergenų , skirtų gydymui, kūrime.
       Stiprėja pasaulinės alergijos organizacijos :  Australijos, WAO ( World Allergy Organisation).
     Lietuvoje 2022 m. sausio 13 d. minime Lietuvos alergologijos pradininko, žymaus fiziologo, Lietuvos mokslų akademijos Akademiko Vlado Lašo (1892–1966) 130 metų sukaktį.
Prisimindami Akademiko gyvenimą ir veiklą, bei indėlį į mokslą ir Lietuvos mokslų akademijos kūrimą, pateikiame straipsnį apie jį ( iš LMA svetainės).
 
Akademikui Vladui Lašui 130: indėlis į mokslą ir Lietuvos mokslų akademiją.
 Lietuvoje alergologijos mokslo pradžia siejama su akademiko Vlado Lašo (1892–1966) vardu 1922 m. vasario 16 d. įsteigus Lietuvos universitetą Kaune. V. Lašas pradėjo vadovauti Medicinos fakulteto Fiziologijos katedrai ir dirbo fakulteto pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1924-ųjų iki 1940 m. buvo fakulteto dekanas. Be alergologijos, stažuotės Berlyne jam  padėjo suformuoti katedros mokslinę kryptį – mitybos fiziologiją. Jo paskaitas lankė ne tik medikai, bet 1922–1929 m. ir Medicinos fakultete veikusio Veterinarijos skyriaus studentai. V. Lašas dirbo ne vien dėstytojo bei administratoriaus darbą. Jam rūpėjo ir mokslinis tiriamasis darbas. Dar mokslo tiriamojo darbo pradžioje jo dėmesį patraukė tuo metu dar visai nauja problema – alergija.
                      Norėdamas geriau susipažinti su šios srities darbais, 1924 m. V. Lašas išvyko stažuotis į Lozanos universitetą pas eksperimentinės alergologijos ir anafilaksijos mokslo pradininką M. Arthusą. Ten jis susipažino su anafilaksijos tyrimų metodais ir atliko kai kuriuos eksperimentus. Grįžęs į Lietuvą, juos tęsė. Papildęs ir apibendrinęs savo tyrimus, 1926 m. išleido monografiją „Anafilaksija (Eksperimentiškieji tyrinėjimai)“ ir apgynė kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti.
Ši monografija apėmė beveik visus to meto svarbiausius anafilaksijos mokslo aspektus, kuriais tuo metu domėjosi ir kiti mokslininkai. Eksperimentinės alergologijos tyrimai pradėti Kaune 1926 metais. Pradžią jiems davė akad. V. Lašas. Kauno medicinos instituto Normaliosios fiziologijos katedros mokslininkai vieni pirmųjų pasaulyje nuosekliai ir išsamiai tyrė alerginio proceso fazes – alerginio reaktyvumo formavimosi (sensibilizacijos), eigos, periodo po šoko (reabilitacijos) ir pakartotinių alerginių reakcijų ypatumus bei mechanizmus. Daug darbų buvo atliekama kompleksiškai, dalyvaujant atliekantiems eksperimentus ir gydytojams praktikams, alergologams. Ši katedra vienijo ne tik instituto, bet ir visos Lietuvos alergologų mokslinę ir praktinę veiklą. Katedros eksperimentinės alergologijos bazėje buvo atliekami tuometinio aukšto mokslinio lygio eksperimentai, o tyrimų rezultatai sudarė sąlygas toliau tobulinti tyrimus ir gydymo metodus.
Mokslinį darbą alergologijos srityje vėliau dirbo ir V. Lašo mokiniai bei kai kurių kitų katedrų ir įstaigų mokslininkai.
V. Lašas iš viso paskelbė 229 publikacijas: monografijas, straipsnius ir kt. darbus. Pirmosios publikacijos paskelbtos 1911 m. periodikoje, o paskutinės jau po jo mirties – 1969 metais. V. Lašas mokslinės, pedagoginės, visuomeninės, mokslo populiarinimo bei publicistinės literatūros baruose darbavosi beveik šešiasdešimt metų. Mokslinė akad. V. Lašo veikla labai plati ir įvairiapusiška tiek savo problemomis, tiek darbo pobūdžiu.
Neįkainojamas V. Lašo indėlis alergologijos mokslo vystymuisi – jo vadovavimas mokiniams rengiant disertacijas. Dar iki karo Fiziologijos laboratorijoje jis konsultavo, nurodė darbo kryptis arba vadovavo septyniems klinicistams, rašantiems daktarines disertacijas.
V. Lašas vadovavo 12 alergologijos srities disertacijų: 2 – daktaro ir 10 mokslų kandidato  taip pat 12 kitų specialybių disertacijų (mitybos, gyvulių šėrimo, tinkamo, pašarinių racionų sudarymo, imunologijos, fizkultūros ir sporto fiziologijos klausimams nagrinėti).
V. Lašas ne kartą skelbė straipsnius spaudoje, kuriuose analizavo mokslo tiriamąjį darbą, aktualius visuomeninius bei mokslo populiarinimo klausimus. Visa tai rodo platų prof. V. Lašo interesų diapazoną ir rūpinimąsi visuomenės gyvenimu.
            1946 m. atkūrus Lietuvos mokslų akademiją, buvo papildyta jos sudėtis. V. Lašas kartu su kitais įžymiais respublikos mokslininkais buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Tų pačių metų vasario 20–23 d. įvyko pirmoji Mokslų akademijos Visuotinio susirinkimo sesija, kurioje V. Lašas buvo išrinktas Matematikos, gamtos ir taikomųjų mokslų skyriaus akademiku sekretoriumi (1946–1961).
            Po praūžusios karo audros Mokslų akademijai buvo sunkus metas. Eksperimentiniai institutai materialinės bazės neturėjo, nes 1941 m. įkūrus MA dar nebuvo galimybės ją suorganizuoti. Pradėti mokslo tiriamąjį darbą institutuose buvo ypač sudėtinga, reikėjo ne tik burti ir rengti mokslinius kadrus, bet ir spręsti pokario laikotarpiu itin sunkų patalpų, aparatūros, įrengimų klausimą.
            Akad. V. Lašui teko ypač atsakingos pareigos – vadovauti Matematikos, gamtos ir taikomųjų mokslų skyriui, kuriam tuo metu priklausė visi Mokslų akademijos eksperimentiniai institutai: Geologijos ir geografijos, Chemijos ir cheminės technologijos, Biologijos, Eksperimentinės medicinos. Nemažą dėmesį Vl. Lašas skyrė Eksperimentiniam medicinos institutui, įkurtam pirmaisiais pokario metais. Tai buvo vienintelis Akademijai priklausęs medicininės krypties institutas. Akademikas padėjo komplektuoti ir paruošti jam tinkamus kadrus, kurti materialinę bazę, planuoti mokslinį darbą. Aktyviai rūpinosi šio instituto veiklos perspektyvomis, prisidėjo prie to, kad ilgainiui institutas atsisakė įvairios bei padrikos tematikos ir visą dėmesį sukoncentravo svarbiai mūsų respublikoje patologijos problemai – reumatologijai.
Dirbdamas Mokslų Akademijoje, V. Lašas ne tik organizavo, bet ir pats vadovavo moksliniams tyrimams, fiziologijos, biochemijos ir kitų gretimų mokslo šakų darbams.
1948 m. akad. V. Lašas buvo išrinktas SSSR Medicinos mokslų akademijos nariu korespondentu. Palaikydavo glaudžius ryšius ir bendradarbiavo su įžymiais mokslininkais, jis dalyvaudavo ir SSSR Mokslų akademijų mokslinės veiklos koordinavimo tarybos posėdžiuose.
V. Lašas daug nuveikė rengdamas kvalifikuotus mokslo kadrus. Tokia sunki kadrų būklė trukdė sparčiai organizuoti Lietuvos mokslų akademijos mokslo įstaigas bei mokslo tiriamąjį darbą jose. Todėl jis atkakliai ir rūpestingai ėmėsi šio svarbaus mokslinių kadrų rengimo darbo. Jam vadovaujant mokslų skyriaus biure kartu su institutų direktoriais buvo svarstomi mokslinių kadrų rengimo planai, kruopščiai parenkami kandidatai į aspirantūrą ir kasmet jie peratestuojami. Daug dėmesio skyrė aspirantų disertacijų temoms, kad būtų galima jas taikyti praktikoje. Ypač stropiai jis parinkdavo tuos, kuriuos komandiruodavo į sąjunginius mokslo centrus.
Akademikas Vl. Lašas daug nuveikė redaguodamas ir recenzuodamas mokslinius bei mokslo populiarinimo straipsnius. Jis buvo „Lietuvos SSR Mokslų Akademijos darbų“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.
Nors V. Lašo vadovaujamų mokslo įstaigų darbo profilis bei mokslo tiriamųjų darbų kryptys buvo tolimi jo specialybei, bet jis visiems institutams bei jų personalui buvo vienodai objektyvus ir teisingas. Visus svarbiausius administracinius bei mokslo vystymo klausimus akademikas nuodugniai aptardavo su įstaigų vadovais ir dalykiškai svarstydavo skyriaus biure.
Akad. Vl. Lašas 1955 m.  įkūrė ir iki 1966 m. vadovavo Lietuvos fiziologų draugijai.
Alergologijos mokslo susiformavimas Lietuvoje siejamas su Vlado Lašo veikla 1926–1966 m.. Jo moksliniai interesai lėmė to laikotarpio alergologijos tyrimus bei jų pagrindu parengtus mokslo straipsnius. V. Lašo publikacijos sudarė apie 32 proc. visų 1926–1966 m. mokslinių publikacijų alergologijos srityje. Jis įnešė svarų indėlį į alergologijos mokslo tyrimus ir padėjo pagrindus Lietuvos eksperimentinės alergologijos mokyklai.
 
Akad. Limas Kupčinskas
Akad. Rūta Dubakienė
Dr. Jadvyga Olechnovičienė
 

     Ne taip dažnai, bet būna,  kad mums atrodo, kad esame alergiški vieniems alergenams, o  iš tikrųjų   pasirodo, kad alergenas yra visai kitas, visiškai ne tas kurį įtariate esant.
    Žiemos metu daugiau laiko praleidžiame namie, todėl dažnai paūmėja tos alerginės ligos, kurių sukėlėjas yra aplinkos alergenas.Tarkim, namie laikote katę. Alergijos katei simptomai yra labai tipiški : akių paraudimas ašarojimas, sloga, čiaudulys, vandeningos išskyros iš nosies.Tačiau nepatikėsite, kad alergenas yra visai ne katės kailis, o katės ausyse gyvenančios mikroskopinės erkės Otodectes cianotis. Šios erkės dažnai sukelia ir kačių ausų ligas.
     Taigi, tikro alergeno išsiaiškinimas padeda geriau išgydyti alerginę ligą.
     Nuotraukoje matote Otodectes cianotis erkę.

  Nustebino pavadinimas? Nesistebėkite, būna lr  netikėčiausių alerginių reakcijų.Tarkim, kad ir nukritusiems rudens lapams, permerktiems lietaus ar net netikėto pirmojo sniego.
    Tik, deja, kalti ne jie, o dėl meteorologinių sąlygų, ypač lietaus, juose besidauginatys mikroskopiniai grybai, liaudiškai vadinami pelėsiniais grybeliais.Tai mikroskopiniai organizmai, neturintys chlorofilo, mintantys organinėmis medžiagomis. Kartais jie būna patogeniški žmogui. Kad jie augtų, reikia ne žemesnės kaip 10 C oro temperatūros. Alergenai yra mikroskopinių grybų sporos, kurių dydis – 3-10 μm.
    Mikroskopiniai grybai dažniausiai sukelia alerginį rinitą ir bronchinę astmą. Pasaulyje aprašyta apie 50 000 jų rūšių. Alergologijoje ypač svarbios šios potencialiai alergeniškų mikroskopinių grybų rūšys: Alternaria alternata, Aspergillus fumigatus, Cladosporium herbarum, Candida albicans, Rhizopus nigricans, Penicillium notatum, Epicoccum nigrum, Botrytis cinereum, Mucor racemosus, Fusarium solani, Phoma sp., Curvularia sp., Aureobasidium sp.
     Lietuvoje vyrauja šie alergeniški mikroskopiniai grybai: Alternaria alternata, Aspergillus niger, Cladosporium herbarum, Penicillium notatum ir Rhizopus nigricans. Mikroskopiniams grybams gyvuoti būtina drėgmė. Jų būna atmosferos ore, kai vėjas išnešioja sporas. Pavyzdžiui, Cladosporium ir Alternaria sporų didžiausia koncentracija būna vasaros pabaigoje. Mikroskopiniai grybai labai paplitę ir auga praktiškai visur, jų randama net prietaisų mikroschemose. Be to, dauguma jų vartojami pramonėje: sūriams, antibiotikams, vynui, alui gaminti, todėl šie alergenai kartais sukelia profesines ligas. 
    
Nuotraukoje - Aspergillus niger