Štai ir praėjo žiema žiemužė -  tokia nelauktai snieguota. Ir paliko mums  namų  alergenų problemų.. Svarbiausi jų – namų dulkių erkės. Žmones kankinančios ligos, liaudies vadinamos dusuliu, o medikų – bronchine astma, pasireiškiančios ūminiais dusulio priepuoliais arba sausu priepuoliniu kosuliu, požymiai sutapo su reakcija į namų dulkių ekstraktus, pagamintus iš įvairių pasaulio kampelių surinktų dulkių. 1964 m. mokslininkai Reindertas Voorhorstas ir sutuoktinių pora Fritsas T. Spieksma ir Marise I. Spieksma-Boezeman paskelbė, kad namų dulkėse aptiktos
mikroskopinės Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų igų – alerginės astmos ir alerginės slogos  priežastis. Būsiu nekukli sakydama, kad pirmoji pradėjau tyrinėti namų dulkių erkes Lietuvoje. Pirmieji namų dulkių alergeniškumo tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 1980 metais. Atrastos 23 namų dulkių erkių rūšys. Dažniausiai namų dulkėse esama piroglifidinių (Pyroglyphoidea) erkių, svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus rūšis. . Kartu su tuometinės SSRS I. Mečnikovo instituto alergologais sukūrėme ir namų dulkių preparatą ligai diagnozuoti ir gydyti. Nustatėme, kad Lietuvos žmonės yra jautriausi Dermatophagoides pteronyssinus erkių alergenams– net 93,3 % žmonių iš visų sergančiųjų bronchine astma. Net ir sveiki žmonės, ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali tapti jautrūs. Tyrimais įrodyta, kad apie 20–30 % sveikų asmenų mūsų šalyje turi antikūnų ir yra įsijautrinę D. pteronyssinus. Pagrindinis erkių alergenas yra glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24 000 daltonų. Erkių virškinimo trakte tai, kuo jos minta, verčiama antigenu, taigi ne tik pačios erkės, bet ir jų išnaros (egzuvijai) bei išmatos jų įkvėpus gali sukelti alergines reakcijas. Išdžiūvusios erkės virsta dulkėmis, bet jų DerP1 alergenas išlieka ir jį galima nustatyti imunologiniais metodais.
Dulkių erkės yra mikroskopiniai 250–300 mikronų dydžio (1/4–1/3 mm ilgio) balkšvi, perregimi voragyviai. Jos neturi akių ir kvėpuoja visukūno paviršiumi. D. pteronyssinus patelės padeda 60–100 kiaušinių – po 1–3kiaušinius per dieną. Erkių dauginimąsi namų dulkėse nulemia trys pagrindiniai veiksniai: temperatūra, santykinė oro drėgmė ir maistas. Optimali temperatūra joms gyvuoti yra 20–25 °C, žemesnėje temperatūroje jų vystymasis sulėtėja. Santykinė oro drėgmė irgi daro įtaką intensyviam erkių vystymuisi. Kadangi vanduo sudaro apie 70–75 % erkių kūno, esant žemesnei
nei 50 % santykinei oro drėgmei, erkės išgyvena ne ilgiau kaip 6–11 dienų. Nepalankius gyvybinei veiklai tarpsnius erkės iškenčia pereidamos į atsparios džiūvimui protonimfos būseną. Piroglifidinių erkių vystymuisi palankiausia yra 70–80 % santykinė oro drėgmė. Pagrindinis šių erkių maisto šaltinis yra žmogaus epidermio pleiskanos. Sveikas žmogus per parą vidutiniškai išskiria 0,5–1 g pleiskanų, kurios nukrenta ant grindų, ypač daug jų susikaupia patalynėje ir minkštų baldų apmušaluose. Erkės minta ir mikroskopinių grybų miceliu (grybiena) bei sporomis, augalų žiedadulkėmis ir bakterijomis, augalinės kilmės medžiagomisir sudžiūvusia sperma. Namų dulkių erkių randama patalpose, kur visostrys išvardytos sąlygos yra palankios joms vystytis. Daugelio pasaulio mokslininkų tyrimais nustatyta, kad geriausios sąlygos erkėms yra lovose, kur nuolat šilta, drėgna ir yra pakankamai maisto, ar baldų apmušaluose. Randama jų ir minkštuose žaisluose, kilimuose. Mano doktorantė dr. Aurelija Dautartienė nustatė, kad Lietuvoje gyvų erkių dulkių mėginiuose randama ištisus metus.
Mūrinių ir blokinių namų dulkėse gyvų erkių rudenį ir žiemą beveik nebūna, o pavasarį randami tik nedideli kiekiai. Medinių namų dulkėse gyvų erkių yra gausu visais metų laikais. Ji nustatė, kad geriausios sąlygos piroglifidinėms erkėms vystytis yra vasarą. Namų dulkių erkių sukeliami simptomai yra labai aiškūs ir tipiški: priepuolinė sloga, nosies niežulys, čiaudulys, vėliau dusulio priepuolis, ypač pernakvojus sename mediniame name. Dulkių erkės plinta per seną paveldėtą
patalynę, plunksnų pagalves ir pūkines antklodes, atkeliavusias į naujus butus. Lygiai taip pat sėkmingai jos plinta per batus, striukes ar kepures. Dar 1953 m. rusų parazitologas I. Dubininas aptiko dulkių erkių plaukuotoje žmogaus galvos dalyje po kepure.
Ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių, nustatoma tyrimais, o pagrindinis kovos su jų sukelta alergine liga principas yra priežasties šalinimas. Jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos, su juo galima kovoti irkitu būdu – specifine imunoterapija. Pagal šį metodą ligą sukėlęs alergenas
įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis. Taip sukeliama tolerancija tam alergenui ir pacientas pasveiksta. Taip pat galima taikyti simptominį gydymą vaistais nuo alerginių ligų.

  Vėl pavasaris, vėl problemos sergantiesiems šienlige. Šienligės simptomus pažįstame visi, nes apie tai daug rašoma, kalbama.
 Sakytume, kad viską žinome apie šienligę, kad  nieko naujo, bet šis tas naujo, pasirodo, yra.
Paskutiniųjų metų moksliniai tyrimai rodo, kad įprastos konkrečiam geografiniam regionui žiedadulkės jau nėra pačios svarbiausios iš ten augančių ir žydinčių augalų. Žymiai dažniau simptomus sukelia iš kitų regionų atskriejantys žiedadulkių alergenai. Nurodoma, kad ir pats šienligės sezonas žymiai prailgėja , o ir pacientų simptomai  užsitęsia ir yra sunkesni. 
​ Atkreiptinas dėmesys į kryžmines reakcijas tarp maisto produktų ir augalų žiedadulkių. Pastaruoju metu ypač akcentuojamas beržo žiedadulkių ir žemės riešutų ryšys.

​Visi norime būti gražūs. Ir griebiamės net tokių dalykų, kurie kelia didelį pavojų.
Medicinoje botulinas naudojamas gydant nervų ligas, tokias kaip blefarospazmas ir dalinis veido paralyžius. Botulinas – tai neurotoksinas, gaunamas iš bakterijos Clostridium botulinum. Jis veikia blokuodamas acetilcholino patekimą iš aksono į raumeninę skaidulą.
Pastaruoju metu botulinas labai paplito plastinėje chirurgijoje, dermatologijoje. Juo mažinamas veido raukšlių kiekis, lyginama veido oda. Ir, nors mokslinėje literatūroje aptariamas poveikis nelabai žymus, aprašytas mirties nuo anafilaksinio šoko po botulino injekcijos atvejis. Mokslinėje literatūroje analizuojami ir kiti, net alergijos, atvejai. Vienai pacientei botulinu lyginant odos raukšles ištino veidas – įvyko veido edema.
Dažnai naudojant botulino toksiną, ima gamintis antikūnai, todėl natūralu, kad įvyksta alerginė reakcija. Aprašoma, kad jos metu tinsta liežuvis, lūpos, veidas, akių vokai. Gali atsirasti kvėpavimo sutrikimų: dusulys, švilpiantis kvėpavimas.
Kaip rašoma moksliniame straipsnyje, botulino toksinas dėl savo blokuojamųjų savybių mažina niežulį. Kartais šią savybę galima tikslingai išnaudoti gydant alergines odos ligas. Tačiau visados turime rinktis, kas mums svarbiau – grožis ar sveikata. Ką gi, pasirinkimas – laisva valia.

​Galime sakyti, kad alergija yra dvidešimtojo amžiaus kūdikis. Tačiau  aprašymai, kuriuos  galėtume laikyti jos užuominomis, pasiekia mus jau iš senovės Egipto. Rašytiniai šaltiniai iš faraonų valdymo laikų mums byloja, kad  pirmą kartą grėsminga alerginė reakcija aprašyta hieroglifais Egipto papiruse. Jame rašoma, kad 2641 m. pr. Kr. įgeltas vapsvos mirė faraonas Menas. Kitame,  Eberso, papiruse aprašomas dusulio - bronchinės astmos gydymas. Kiek vėliau  Graikijoje gydytojas Aretajas iš Kapadokijos (120–180) taip pat aprašė ligos, kurią jis pavadino asthma, simptomus, eigą, sukėlėjus. Manyta, kad  tą ligą sukelia dvasios šaltis ir drėgmė.
Žymusis medicinos tėvas Hipokratas (460–375 m. per. Kr.) pirmasis aprašė alergiją maistui, o Titui Lukrecijui karui (98–55 m. pr. Kr.) priklauso sparnuota frazė „... unt quod ali cibus est, alirs fuat aere venenum“ („Kas vienam – maistas, tas kitam – nuodas“). Istorijos tyrėjai  mano, kad tai, galimai alergijos maistui supratimo užuomina.
Išsamiai apie astmos gydymą rašė žydų išminčius Mošė Maimonidas (1135–1204). Jis aprašė profilaktikos priemones ypač daug dėmesio skirdamas mankštai, masažui ir dietai.
Keliolika paskesnių šimtmečių buvo gilinamos žinios apie astmą. T. Willis (1621–1675) nustatė, kad astmą sukelia bronchų raumenų spazmai; seras J. Floyeris (1649–1734) pats sirgdamas bronchine astma,  puikiausiai aprašė jos priežastis ir pirmąkart apibūdino organizmo pakitimus ja sergant. Gydytojas iš Italijos B. Ramazzinis (1633–1714) pirmasis aprašė grūdų dulkių sukeltą astmą. Todėl jis gali būti laikomas ne tik alergologijos, bet ir profesinių ligų pradininku.
  Atradus bronchinės astmos priežastis, prasidėjo tikrosios alergijos era. Ją pradėjo anglų mokslininkai. 1618 m. J. Bostockas paskelbė pranešimą apie „Periodinį akių ir nosies pažeidimą“ ir jį pavadino „vasaros kataru“, arba šienlige.

​

Kiekvienais metais balandžio 29 dieną minima Tarptautinė imunologijos diena, kurios metu visuomenei pristatomi imunologijos pasiekimai. Šių metų imunologijos dienos tema – Imunitetas ir senėjimas. Minint imunologijos dieną, Lietuvos imunologų draugija ir Lietuvos mokslų akademijos Alergologijos komisija organizuoja konferenciją “Per gyvenimą su alergija: nuo vaikystės iki senatvės”. Konferencijoje bus aptariami aktualūs imunologijos ir alergologijos klausimai, susiję su senėjimu. Kaip keičiasi mūsų imuninė sistema ir jos atsakas į alergenus organizmui senstant? Ar vyresniame amžiuje padidėja, ar sumažėja alerginių ligų rizika? Kodėl svarbi tiksli alerginių ligų diagnostika? Kokiems alergenams dažniausiai įsijautrinę Lietuvos gyventojai? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus pateiks konferencijos pranešėjos – akad. Rūta Dubakienė, akad. Aurelija Žvirblienė, dr, Asta Miškinienė, gyd. rezidentė Gabija Biliūtė. Konferencija skirta specialistams ir plačiajai visuomenei, joje laukiami visi besidomintieji.

Tarptautinei Imunologijos dienai skirta konferencija 
“Per gyvenimą su alergija: nuo vaikystės iki senatvės”

 Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Mažoji salė, Gedimino pr. 3, Vilnius
2024 m. balandžio 29 d.
 Organizatoriai: LMA Alergologijos komisija, Lietuvos imunologų draugija
 
KONFERENCIJOS PROGRAMA

14:00-14:10
Konferencijos atidarymas
LMA Alergologijos komisijos pirmininkė akad. Rūta Dubakienė, Lietuvos imunologų draugijos prezidentė akad. Aurelija Žvirblienė

14:10-14:30
Imuninės sistemos senėjimas.
Akad. Aurelija Žvirblienė
 
14:30-15:00
Alergija žmogaus gyvenimo tėkmėje.
Akad. Rūta Dubakienė
 
15:00-15:30
Tikrieji alergijos kaltininkai: nuo žiedadulkės iki molekulės.
Dr. Asta Miškinienė
 
15:30-16:00
Kam alergiški Lietuvos gyventojai?
Gyd. Gabija Biliūtė
 
16:00
Diskusijos, kava, arbata
 

 

   Kiekvieni metai mokslui atneša ką nors naujo. Tai kas gi naujo alergologijoje? Apžvelgus užsienio literatūrą matome, kad intensyvus nenuilstamas darbas  duoda vaisių: sintezuojami nauji vaistai, atrandami nauji diagnostikos ir gydymo metodai, aptinkami nauji svarbūs alergenai.
   Štai svarbiausia alergologijos naujiena 2024 metais :
   Amerikos FDA ( Food Drug Agency maisio, vaistų agentūra) patvirtino maisto alergijos gydymą vyresniems nei 1 metų vaikams  omalizumabu ( tai biologinės terapijos vaistas, Lietuvoje jo skyriamo indikacijos yra sunki bronchinė astma ir lėtinė dilgėlinė . 
    Gauti geri rezultatai gydant maisto aleregiją žemės riešutams.
Tai naujas proveržis alerginių ligų gydyme.
  

    Tobulėjant alerginių diagnostikai atsiranda naujų tyrimo metodų, kurių interpretacija yra palyginti nauja ir  pacientai dažnai pasimeta gavę tyrimų rezultatus.
 Čia supažindinti su kai kuriomis alergologijos sąvokomis.
  Alergeno komponentas - tai alergenų šaltinyje esantis, dažniausiai baltyminės struktūros, savarankiškas alergenas.
    Alergenų šaltinį sudario įvairios aplinkos medžiagos kaip pvz., žiedadulkės, maisto produktai, iš jų labai svartbūs riešutai. Šios medžiagos  savo sudėtyje turinti daug skirtingų baltymų, kurių dalis priskiriami alergenams. 
  CCD - tai kryžmiškai reaguojanti karbohidratinė determinantė ( angliškai cross-reactive  carbohydrate determinant) .Diagnostinė CCD reikšmė svarbi tais atvejais, yra kryžminės reakcijos.
     Kryžminiai alergenai; kryžmiškai reaguojantys alergenai tie, kurie jungiasi su kelias skirtingais alergenais, tokie alergenai laikomi kryžmiškai reaguojantys. Kuo alergenų amino rūgščių sekos panašesnės viena į kitą, tuo didesnė kryžminių reakcijų tikimybė.

   Kaip žinia, gyvatės, kaip ir visi kiti ropliai neturi nei kailio, nei epidermio, kuris galėtų įjautrinti, todėl alergija gyvatėms yra ypač reta. Jautriems gyvatėms asmenims simptomai dažniausiai pasireiškia odoje arba kvėpavimo takuose. Dažniausiai su tuo susiduria zoologijos sodų terariumų darbuotojai
   Liečiant gyvatę, dėl jos odoje ir žvynuose esančių baltyminės kilmės medžiagų gali kilti sudirginimas ar net alerginis kontaktinis dermatitas. Sureaguoti gali ir kvėpavimo takai, kai paėmus į rankas gyvatę atsiranda švokščiantis kvėpavimas ir dusulys.
     Aprašoma, kad  gyvatės dažnai maitinamos katėms ir šunims skirtu maistu, o tai irgi gali įtakoti
alergines reakcijas.
    Na, bet baisiausi yra gyvačių įkandimai ir jų nuodų sukeltos alerginės reakcijos.
    Apie - kitame skyrelyje.