Šiandien, sausio 13 dieną, savo rūbų atlape įsisegsime neužmirštuolę -  mūsų laisvės gėlę, kuria pagerbsime tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir džiaugsimės, kad esame laisvi. Todėl ir nusprendžiau parašyti kelis žodžius apie ją.
    Neužmirštuolės žiedadulkės yra pačios mažiausios iš visų žydinčių gėlių.
    Neužmirštuolė visiškai nesukelia jokios alergijos. Man neteko literatūroje surasti bent vieną straipsnį, teigiantį, kad ji gali sukelti alergiją.
   Taigi, tegul žydi šis melsvas žiedelis ne tik šią dieną,  bet ir mūsų atmintyje. Įdedu nuotrauką iš savo vaikystės pievų.
    

        Dabar kalbėsime apie kambarinius augalus.
Daugelis tų, kurie nežydi ir yra didžialapiai, alergeniškumu nepasižymi. Bet net ir vaistinių savybių turintys pastaraisiais metais, atidžiau juos patyrinėjus, pasirodo ne tokie jau ir nekalti. Kalbama apie alijošių, kaip apie naują alergeną.
     
    Alijošius. Daugelio namuose aptiksite šį augalą, auginamą nuo senų laikų ir gydantį nuo daugybės ligų. Bet ne tik gerosiomis savybėmis jis žymus. Mokslinėje literatūroje  yra aprašomas alerginis kontaktinis dermatitas, kuris išsivystė patepus žaizdą alijošiaus sultimis. Nuo alijošiaus yra aprašytas išsivystęs anafilaksinis šokas, vien patepus odą ( kaip žinia, anafilaksijai išsivystyti nesvarbu alergeno patekimo kelias, jis gali patekti ir per odą, gleivines) bei kontaktinė dilgėlinė.
   Naujausi,  2018 metais atlikti Korėjos mokslininkų tyrimai parodė, kad eksperimente su pelėmis iš alijošiaus  išskirtas polisacharidas slopina ovalbumino sukeltą maisto alergiją, slopindamas Th 2 limfocitų subpopuliaciją. 
    Alijošius yra Liliaceae šeimos augalas ir gali sukelti kryžmines reakcijas su svogūnais ir česnakais, bet tai sutinkama ypač retai.
    Alijošius naudojamas vietiškai, yra dedamas į gėrimus: jame esantys antrachinonai sukelia vidurius laisvinantį poveikį, mažina kalio kiekį kraujo serume.

Prieš tai buvusiame skyrelyje pakalbėjome apie naujus maisto, o dabar keletas žinių apie  naujus augalinius alergenus.
 
    Guboja. Tai  mėgiamas nuotakų puokščių  augalas. Dažniausiai alergija gubojai kamuoja gėlininkus, gėlių pardavėjus ir floristus. Moksliniuose straipsniuose guboja yra įvardinama net kaip profesinis alergenas, kuris sukelia alerginę slogą, astmą ar kontaktinę dilgėlinę.  Nerekomenduotina  laikyti alergiškiems asmenims, nes,  net ir sudžiūvęs, augalas gali  sukelti alerginį kontaktinį dermatitą.

     Įdomu yra dar ir tai , kad guboja - nuodingas augalas mūsų mieliems naminiams gyvūnėliams: katėms ir šunims. Gubojoje yra  saponinas gyposeninas. Apsinuodijus juo viduriuojama, vemiama,
gyvunėlis nukeipsta. Nors tai liečia tik kates ir šunis, manyčiau, kad nuo gubojos  reiktų pasaugoti  kūdikius bei mažus vaikus.

    Rykštenė. Matyt pastebėjote, kad vasarą , ypač jos pabaigoje , Lietuvos laukai nusidažo ryškiai geltona spalva -  žydi rykštenė .Tai invazinis  augalas, atkeliavęs ir Šiaurės Amerikos, pradžioje augintas kaip darželio gėlė, o vėliau išplito į laukus ir pievas. Įrodyta , kad Jos žiedadulkės, yra labai alergeniškos,  kadangi  augalas gausiai žydi ir sukelia šienligę. Rykštenė, užkariaudama vis didesnius plotus panašu, kad neužilgo ji taps  nemaža problema mūsų sergantiesiems alerginėmis ligomis.
Juolab, kad ji priklauso astrinių šeimai ir sukelia kryžmines reakcijas su kiečiu/pelynu.
   

-     Visados smalsu ką atneš Naujieji metai. Ne tik džiaugsmus, bet ir naujus alergenus, kuriuos svarbu  pažinti ne tik alergologams , bet ir visiems besidomintiems šia sritimi.
    Bet kuris maisto produktas gali sukelti maisto alergiją, bet retais maisto alergenais laikomi tie maisto produktai, kurie alergines reakcijas sukelia labai retai.
    Apskritai paėmus,  retai maisto alergiją sukelia šie  produktai: mėsa ( ypač raudona) , česnakas, svogūnas, kukurūzai, želatina, salyklas, bulvė, kokoso riešutas, medus, prieskoniai, burnočio sėklos, bananai, lęšiai, aguonos, lašiša.
    Pirmiausia  supažinkime su tais naujais maisto alergenais, kurie jau yra moksliškai įrodyti ir kuriuos  galima nustatyti imunologiniais metodais ( jau  ir Lietuvoje).

 1. Gal1 - 1,3 - alfa galaktozė -  tai  raudonoje mėsoje esantis alergenas. 2018  metais JAV mokslininkų yra įrodyta, kad tai -svarbus žmogaus aterosklerozės, trombozių, padidėjusio
 kraujospūdžio  - hipertenzijos  veiksnys. Manoma, kad nustatant antikūnus į šį alergeną ,galima prognozuoti širdies ligų  eigą.

2. Lubinų sėklos - apie buvo rašyta šiame tinklaraštyje ( žr.ankstesniuose tinklaraščio puslapiuose).

3. Vaistinė ožragė - tai vaistažolė, bet jos sėklos kaip prieskonis dedamos į indiškos virtuvės patiekalus, yra valgomi  švieži jos lapai, geriama arbata. Įrodyta, kad tai - naujas maisto alergenas. Štai kaip ji atrodo.

4.  Koriandras - retas maisto alergenas . Kaip dauguma prieskonių: pankolis, petražolės, krapai,  sukelia burnos alergijos sindromą dėl kryžminių reakcijų su pelynu /kiečiu.

5. Burnočio sėklos - naujas  maisto alergenas. Turi labai daug baltymo ir yra pamėgtas bei įvardintas  kaip supermaistas. Nors dar palyginti retai, bet jau aprašomi alergijos šiam alergenui atvejai ir nurodomos jo kryžminės reakcijos su špinatais, kukurūzais, avinžirniais.

5. Kokoso riešutas - tai retas maisto alergenas, tačiau yra mokslinių įrodymų, kad į jį reaguoja ligoniai, kurie yra alergiški  ir kitiems, dažniausiai  graikiniams riešutams. 

    Ryt visi  sėsim prie Kūčių stalo: ir sveiki, ir ligoniai, sergantieji alerginėmis ligomis.
Daugelis jau žino savo maisto alergijos požymius, tačiau dar kartą priminsiu:
Oda: pasikartojantys bėrimai. Ir toliau vartojant alergiją sukėlusį produktą, bėrimai plečiasi, odos plotai pradeda šlapiuoti, stiprėja niežulys, gali sutrikti miegas.
Virškinimo sistemos požymiai : burnos alergijos sindromas, kūdikių pilvo diegliai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai.
Kvėpavimo sistema: alerginis rinitas, gerklų edema, alerginė astma.

    Žinoma daugybė maisto alergenų, tačiau keletas jų apibūdinami kaip vieni pagrindinių  – tai pienas, kiaušiniai, žemės riešutai, medžių riešutai, javai, žuvis, vėžiagyviai, soja.
Mažiems vaikams apie 90% nuo IgE priklausomų alerginių reakcijų sukelia pienas , kiaušinis, soja, kviečiai, žemės riešutai.
Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems apie 85% alerginių reakcijų sukelia žemės riešutai, žuvis, vėžiagyviai, kiti riešutai.
Pastaruoju metu aprašomos alerginės reakcijos, kurias sukelia ir kiti maisto produktai : vaisiai – kiviai,  persikai, sėklos (saulėgrąžų, sezamo, aguonų, rapso), iš daržovių  ypač salieras .
    Pirmąjame  pasaulyje maisto alergijos tyrime  (jame dalyvavo ir Vilniaus Universitetas), specialiai suformuotame tik  nuo IgE priklausomos mažų vaikų alergijos maistui ištyrimui devyniose Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje ištirti 1558 naujagimiai. Visa EuroPrevall naujagimių kohorta sudaro daugiau kaip 12000 Europos šalių naujagimių.
    Tarp Lietuvos vaikų įsijautrinimas maistui nustatytas 5,6% vaikų iki 2,5 metų amžiaus, dažniausiai karvės pienui (3,4%),
kiaušiniams (3%),
 kviečiams (0,8%),
žemės riešutams (0,6%),
sojoms (0,3%),
 lazdyno riešutams (0,06%),
žuviai (0,03%).
 


:

                                       Gerbiami tinklaraščio "Alergijos ekspertas" lankytojai,
    
   pirmiausiai dėkoju tiems, kurie jį nuolatos žiūrite  ir tiems , kurie retkarčiais užklystate pasižiūrėti kas čia rašoma, beieškodamai informacijos apie alergiją internete lietuvių kalba.
 
   Kaip pastebėjote, čia pateikiamos trumpos ir esminės žinios apie alergiją , kurias maniau tikslinga pateikti Lietuvos visuomenei.

  Tačiau galima būtų ir plačiau pakalbėti apie atskiras alergijos problemas. Bet tam reikia žinoti,. ko nori visuomenė, kas  svarbiausia žmonėms.

   Jūs galite paklausti ir pasiūlyti temas kurios Jums svarbios. Šios svetainės viršutiniame kampe yra skyrelis " klauskite" arba galite  tiesiai rašyti man į el, paštą  ruta.dubakiene@mf.vu.lt

                                                                                                       Linkėdama geros dienos,
                                                                                                                               Rūta Dubakienė

       Ar jums teko kada nors atlikti diagnostines procedūras, kuriose yra  į venas švirkščiama  jodo turinti kontrastinė medžiaga? Tada prieš procedūrą  būsite  paklaustas, ar esate jautrus, kitaip tariant, ar esate alergiškas jodui. Jei šis klausimas jus suglumintų -  nuraminsiu.

       Alergija jodui yra ypatingai  reta, nes pats jodas dėl savo  mažos molekulinės masės ir  paprastos cheminės struktūros, alergenu  savaime būti negali. Jodas yra  taip vadinamasis haptenas. Tik susijungęs su žmogaus organizmo baltymais , jis tampa visaverčiu alergenu ir po pakartotino patekimo gali įjautrinti. Dėl ypač retos alergijos jodui, visi vartojame joduotą druską ir nieko blogo nepatiriame.

       Vienintelis dalykas, kuris gali pasitaikyti diagnostinių procedūrų metu,   tai netikros, neimunologinės  alerginės reakcijos į jodo kontrastines medžiagas, pasireiškiančias dildėline arba anfilaktoidiniu šoku. Jos  priklauso nuo kontrasto kiekio ir žmogaus organizmo ypatybių.
Visa tai yra sėkmingai  diagnozuojama ir kontroliuojama procedūros metu.  
 

   Nuo šalčio dilgėlinės  nesame apsaugoti net ir tie, kuriems nė karto gyvenime nepasireiškė jokia alerginė reakcija.
   Alergija šalčiui dažniausiai pasireiškia žiemą, kai lauke šalta, vėjuota ir drėgna. Vos iškišus nosį į lauką, alergiškiems žmonėms parausta ir patinsta oda, ją išberia raudonomis niežtinčiomis pūkšlėmis. Dilgėlinių bėrimų gali atsirasti ant viso kūno, tačiau dažniausiai jie iškyla atvirose kūno vietose, kurias tiesiogiai veikia šaltis – ant rankų, veido, kaklo. Sunkesniais ligos atvejais gali ištinti liežuvis, gerklos, kvėpavimo takai, kilti dusulio priepuolis, nukristi kraujospūdis ar ištikti anafilaksinis šokas – žmogus gali netgi numirti
   Tačiau dažnai šalčio alergija yra klaidingai suvokiama, pavyzdžiui, žmogus ją įtaria, jeigu įkvėpęs šalto oro pradeda kosėti, čiaudėti arba jo rankos nuo šalto vandens pamėlsta, ištinsta.  
    Alergija šalčiui yra įgyjama, ji gali pasireikšti bet kuriam iš mūsų bet kuriuo gyvenimo tarpsniu. Visiškai nėra būtina, kad tai būtų įgimta ar kartotųsi nuo vaikystės – užtenka vieną kartą įšokti į šaltą jūrą, iir iš jos gali išlįsti  išbertas niežtinčiomis pūkšlėmis.
  Šaltis, kaip ir saulė, nėra tikras alergenas. Tai yra pseudoalergija, sukelianti alerginių ligų simptomus.
   Nors šaltis veikia tik atviras kūno vietas, šios alergijos priežasties pirmiausiai reikėtų ieškoti ne aplinkoje, o žmogaus organizme. Įvairūs lėtiniai susirgimai, pavyzdžiui, gastritas, tonzilitas, nesveikas dantis, moterims – dažniau skydliaukės, ginekologinės ligos, tulžies pūslės akmenligė, vyrams - prostatitai, inkstų uždegimai – tai išprovokuoti itin nepalankią mūsų klimate alergiją šalčiui.
   Alergija šalčiui taip pat gali pasireikšti sergant  kraujo ligomis, lėtinėmis infekcijomis, užsikrėtus parazitinėmis žarnyno kirmėlėmis, 
​  Nors priešalerginiais vaistais slopinamas histamino išsiskyrimas, tačiau pati problema niekur nedingsta, reikia ją aiškintis ir gydytis.
     Tik suradus  priežastį, alergiją šalčiui, pasireiškiančią dilgėline, galima išgydyti

  
   Lietuvoje atšalus orams ir įsibėgėjus rudeniui  gausybė sergančiųjų ne tik peršalimo ligomis. Didžiąją dalį ligonių kankina alergija namų dulkių erkėms -  pagrindiniam Lietuvos alergenui: vargina nosies niežulys,
vandeninga sloga ir užburkimas,
net sausas kosulys, ypač po kontakto su alergenu - nuvykus į senus namus kaime, sodybas,
 šluojant dulkes, purtant patalynę.
Bet ar žinote kas Lietuvoje pirmieji atrado ir tyrė namų dulkių erkes, apie kurias jau kalbama eilę metų ir jų svarba alerginėse ligose neblėsta.1964 metų, kai Olandijos ir Japonijos mokslininkai nustatė, kad Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų ligų - alerginės astmos ir rinito - priežastimi, tyrimai šioje srityje vykdomi visame pasaulyje.
   Būsiu nekukli, kai pasakysiu, jog pirmieji darbai, tiriant namų dulkių erkes ir jų alergeniškumą, Lietuvoje pradėti dar 1980 metais. Ir šių pirmųjų Lietuvoje tyrimų autore teko būti man. Tada rasta 23 namų dulkių erkių rūšys, kurių svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus.  Buvo įrodytas vyraujantis namų dulkių vaidmuo ,  ir kartu su tuometinės SSSR alergologais sukūrėme namų dulkių alergeną, skirto diagnostikai ir gydymui .Už šiuos darbus esu 2004 apdovanota Lietuvos mokslo premija.
   Lietuvoje didžiausias ligonių jautrumas nustatytas D. pteronyssinus erkių alergenams (93.3% atvejų). Tai yra vyraujantis erkių alergenas, todėl ir sveiki žmonės ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali reaguoti į jų alergenus. Net apie 20 proc. sveikų asmenų Lietuvoje yra įsijautrinę D.pteronyssinus.

    Pagrindinis erkės alergenas yra jų fekalijose , tai glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24000 daltonų. Erkių virškinamajame trakte maistas yra transformuojamas į antigeną, taigi, ne tik pačios erkės, bet ir jų egzuvijai (nėrimosi “kailiukai”) bei veiklos produktai, esantys dulkėse gali būti įkvepiami ir sukelti alergines reakcijas.Išdžiūvę erkės pavirsta į dulkes ir lieka tik jų DerP1  alergenas, kurį galima nustatyti imunologiniais metodais.

  Pirmiausia reikia įtarti, ar tikrai namų dulkės  kad tai yra nemalonių požymių sukėlėjas : priepuolinės slogos, nosies niežulio, čiaudulio, vėliau dusulio priepuolio ypač pernalvojus sename mediniame name. Pirmiausia reikia nustatyti - ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių. Tai nėra sudėtinga :atskiras rūšis galima nustatyti, jas identifikuoti ir net padaryti mikroskopinį preparatą.
   
   Pagrindinis alerginių ligų gydymo principas yra alergeno šalinimas. Jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos galima su juo kovoti ir kitu būdu, kuris buvo pasiūlytas dar 1911 metais anglų gydytojų Noon ir Freeman – tai specifinė imunoterapija. Tai metodas, kai alergenas, sukėlęs ligą, yra įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis, tokiu būdu sukeliama tolerancija tam alergenui ir ligonis pasveiksta. Deja, imunoterpija ne visiems tinka, tada  taikomas simptominis  gydymas priešalerginais vaistais.

 Šiandien visas pasaulis pažymi Pasaulinę Dilgėlinės Dieną.

Dilgėlinė


Tai niežtintis odos bėrimas – balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlės, dažniausiai išnykstančios per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;

Nealerginės:

• Įvairios lėtinės  infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis,  šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.