Anafilaksija – tai gyvybei grėsminga, ūmiai besivystanti alerginė reakcija, kuri paprastai pažeidžia keturias organų sistemas:
odą,
kvėpavimo,
virškinimo
ir širdies kraujagyslių.
Anafilaksija sutinkama palyginti retai.
  Anafilaksija skirstoma į alerginę anafilaksiją ir nealerginę anafilaksiją.Alerginė anafilaksija skiriama į  susijusią su IgE ir į nesusijusią su IgE. Nesusijusi su IgE  anafilaksija gali būti dėl komplemento sistemos aktyvavimo ir nesusijusi su komplementu.
Ir  alerginės, ir nealerginės anafilaksijos klinika ir gydymas nesiskiria.
Dažniausios anafilaksijos priežastys yra:
Vaistai (antibiotikai, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, opiatai, raumenų relaksantai, vietiniai ir bendrieji anestetikai, kraujo pakaitalai).
Vabzdžių įgėlimas ( bičių, vapsvų, širšių nuodai).
Maistas (kiaušiniai, pienas, riešutai, ankštiniai augalai, žuvis, vėžiagyviai).
Lateksas.
Alergenų ekstraktai (imunoterapija).
Vakcinos.
Šaltis.
Fizinis krūvis.
Anafilaksija gali ištikti bet kurio amžiaus žmogų. Anafilaksinės reakcijos maistui yra dažnesnės vaikams, o vabzdžių įgėlimui ir vaistams – suaugusiesiems
Tai ūminė alerginė reakcija, kurios metu įvyksta putliųjų ląstelių ir bazofilų degranuliacija, stimuliuota alergeno-antikūno (imunoglobulino E) komplekso, sensibilizuotame organizme.Išsiskiria eilė pirminių ( biogeniniai aminai: histaminas, serotoninas, adenozinas bei kt.,  ir antrinių: prostaglandinai  leukotrienai .
 Klinika 
Anafilaksijos pradžia yra staigi. Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms (15 -30 min.) po kontakto su alergenu, tačiau gali atsirasti ir vėliau (per 2 valandas).
Anafilaksija pasireiškia šiais klinikiniais požymiais:
Odos: dilgėline, angioedema, generalizuota eritema, odos niežuliu;
Kvėpavimo: apsunkintu alsavimu, dusuliu, švokštimas, krūtinės suspaudimo pojūčiu, kosuliu, užkimusiu balsu, stridoru, sutrikusiu kvėpavimu per nosį, čiauduliu;
Širdies ir kraujagyslių: blyškumu, galvos svaigimu, bendru silpnumu, sąmonės praradimu, dažnu širdies plakimu (tachikardija), aritmija, skausmais krūtinėje, silpnu periferiniu pulsu, sumažėjusiu arteriniu kraujospūdžiu;
Virškinimo: pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais.
Kiti galimi požymiai: akių niežulys, paraudimas, ašarojimas, galvos skausmai, traukuliai.
Sunkiausia anafilaksijos forma, kuriai būdinga hipotenzija (sistolinis arterinis kraujospūdis < 90 mmHg arba jis sumažėja 40 mmHg ir daugiau), pasireiškianti organų disfunkcija ir hipoperfuzija, yra anafilaksinis šokas.
Vaikų amžiaus ypatumai
 Dėl svarbesnės maisto alergenų reikšmės vaikų alerginių ligų formavimuisi vaikams dažniau nei suaugusiesiems pasireiškia  abdominalinis anafilaksinio šoko variantas.
Gydymas
 Anafilaksija yra būsena, kuriai reikalinga  neatidėliotina pagalba. Tai liga, reikalaujanti skubaus diagnozavimo ir gydymo. Visi ligoniai, kuriems pasireiškia anafilaksija, turi būti gydomi ligoninėje ir jų būklė stebima ne trumpiau kaip 24 valandas.Anafilaksinio šoko gydyme išskiriama neatidėliotina pagalba ir intensyvioji terapija.
Nutraukti kontaktą su alergenu.
Įvertinti ligonio būklę: sąmonę, kvėpavimą, širdies veiklą, arterinį kraujospūdį.
Paguldyti ligonį, atstatyti kvėpavimo takų praeinamumą.
Pirmosios pagalbos vaistas - adrenalinas 0,1% tirpalo 0,3 - 0,5 ml į raumenis ar poodį suaugusiesiems, vaikams –  0,1% 0,01 ml/kg į raumenis arba poodį.
Injekcijas kartoti kas 15 - 20 min. Kviesti greitąją pagalbą ir vežti į ligoninę.
 

 
 

.
 
 


 
                     
                       

 
 

Kiekvienais metais liepos 8 -ąją visas pasaulis mini  Pasaulinę Alergijos dieną.
Pažymint šią dieną, siūlau plačiau susipažinti su viena iš labiausiai varginančių alerginių ligų - dilgėline.
Dilgėlinė - tai niežtintis odos bėrimas balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlėmis, dažniausiai išnykstančiomis per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;
  Nealerginės:
• Įvairios lėtinės infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis, šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.

Nemažai augalų sukelia rekacijas kontakto vietoje veikiant ultravioletiniams spinduliams.
1938 metais H.Kuske parodė, kad augalų furokumarinai sukelia fotosensibilizaciją, o T. Jensen ir K.G. Hansen nurodė, kad ultravioletiniai spinduliai ( UVR) tarp 320 ir 380 nm sukelia didžiausią reakciją.
1967 metais anglai nustatė, kad sandalmedžio aliejus apsauginiuose saulės kremuose ir kosmetikoje naudojamas bergamotės aliejus sukelia įsijautrinimą ultravioletiniams spinduliams.

Fotojautrumas ( fotosensibilizacija) – tai procesas, kurio metu odoje vyksta reakciją dėl cheminės medžiagos ar vaisto, pavartoto išoriškai ar sistemiškai, veikiant matomai šviesai arba ultravioletiniams spinduliams.
Fotojautrumo reakcijos skiriamos į  fototoksines ( jos žymiai dažnesnės)  ir fotoalergines.
Fotojautrumo reakcijas numatyti yra sunku. Jos dažnesnės suaugusiems nei vaikams. Reikšmingi tokie  veiksniai kaip:

1. cheminės medžiagos arba vaisto kiekis;
2. odos raginio sluoksnio storis;
3. odos pigmentacija;
4.  imuninės būklės stovis;
5.  radiacijos skvarbumas. 

Fototoksinės reakcijos yra neimunologinės ir priklauso nuo alergeno dozės, išsivysto po pirmojo kontakto su chemine medžiaga, nerandama kryžminių reakcijų su kitais cheminiais junginiais.

Fotoalerginės reakcijos yra imunologinės, tačiau jų mechanizmas nėra visai aiškus. Jos išsivysto tik sensibilizuotiems asmenims, nepriklauso nuo dozės. Fotosensibilizuojančios medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios fotoreakciją.
Fotoalergines reakcijas negalima numatyti. Fototoksinės ir fotoalerginės reakcijos gali būti sukeltos keleto šimtų įvairiausių medžiagų, chemikalų ar vaistų. Dažniausiai jautrumą šviesai sukelia įvairūs medikamentai. Tai antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antidepresantai, antihistamininiai, diuretikai ir kiti.
Teksto apačioje matote barkūną - augalą, kuriame yra fumokumarinų.
​

Tuoj  švęsime  Rasos ar Joninių šventę, ieškosime paparčio žiedo.

O ar yra alergija paparčiams? Taip, yra. Juk ir jis - augalų karalystės  atstovas. Nors sunku paparčio žiedą pamatyti,  jo sporos, kurios prikibę apatinėje lapo dalyje  - stiprus įkvepiamasis  alergenas , galintis sukelti alerginę slogą ar paūminti bronchinės astmos simptomus.

Na, o namuose auginamas papartis, jį palietus, gali sukelti alerginį kontaktinį dermatitą, vieną tokį atveją neseniai aprašė JAV alergologai.

Kaip žinia, bet kuris maisto produktas gali tapti alergenu. 

Tačiau yra labai netikėtų radinių , ypač Lietuvos gyventojams.
Noriu pasidalinti patyrimu, konsultuojant vieną ligonį, kuris buvo jautrus beržo žiedadulkėms ir beveik visada išvykdavo iš Lietuvos prasidėjus medžių žydėjimams. Kaip ir daugumai, jam buvo kryžminės reakcijos į maisto produktus. Jis negalėjo valgyti lazdyno riešutų, persikų, obuolių, abrikosų. kriaušių. Kartą lankydamasis Malaizijoje jis paragavo duonmedžio vaisiaus, atsikando jo kąsnelį. Ir ką gi?
Ligoniui pradėjo graužti burną, užkimo balsas, prasidėjo sausus kosulys. Pasirodo, literatūroje jau aprašyti keli tokie atvejai, kai ligoniai, jautrūs beržo žiedadulkėms, sureagavo į duonmedžio vaisiaus minkštimą.

Duonmedis (anglškai Jack fruit) -  tai tropinis vaisius, priklausantis Moraceae šeimai. Jis yra kaulavaisis, savo sudėtyje turi nemažai latekso ir naudojamas Rytų medicinoje gydant įkandimus, sumušimus ir pūlinius. Duonmedžio vaisius labai  sumažina gliukozės kiekį kraujyje, jo hipoglikeminis poveikis geresnis net už kai kuriuos vaistus nuo diabeto.  

 Jau prasidėjo žemuogių ir braškių sezonas.
Žemuogėse yra nemažai geležies, o braškėse vario, magnio, mangano. Abiejose uogose gausu folatų, vitaminų B,C ir K.

Tiek žemuogės, tiek braškės priklauso Rosaceae šeimai, kurioje yra ir :
persikas,
vyšnia,
avietė,
gervuogė,
obuolys.
Todėl tarp šių produktų gali vykti kryžminės reakcijos- tai ypač svarbu alergiškiems beržo žiedadulkėms.

Braškės pasižymi histaminą atpalaiduojančiu poveikiu, todėl daugiau jų prisivalgius gali išberti, dažniausiai - dilgėliniu bėrimu. Tai  dažniau pasitaiko alergiškiems
asmenims.

Vaikams, jei jie nėra alergiški, braškes rekomenduojama duoti 12 mėn amžiaus, nors kai kuriose šalyse siūloma jas skanauti ir nuo 6 mėnesių duodant 1/4 ar 1/2 puodelio. Saugumo sumetimais, kad vaikas neužspringtų  jas siūloma supjautyti mažais gabalėliais.
Braškės puikiausiai tinka ne tik žalios: sutrintas, jas galima dėti į įvairius patiekalus ar skanumynus.

Žemuogės ir braškės priklauso taip vadinamiesiems atopiniams maisto alergenams. Jei į šias uogas  reaguojate, vadinasi turite alergijos genus.

 Lietuvoje yra daug alergeniškų piktžolių: pelynas arba kietis (žydi liepos gale - rugpjūčio mėnesį), varputis, balanda.
Pats svarbiausias jų - pelynas arba kietis , galime sakyti vyraujantis Lietuvos alergeninių žiedadulkių karalius .
Išskirti pelyno alergenai: Art v 1 – 47 kDa baltymas, Art v 2- 34-38 kad glikoproteinas ir Art v 3 – 10 kDa lipidus pernešantis baltymas ( lipid transfer protein – LTP ).
Kiečiai ir  jų atmaina kartieji kiečiai - pelynai sukelia kryžmines reakcijas su ramunėlėmis, ramunėmis, gerberomis, saulėgražomis ir kitais astriniais ( graižažiedžiais).

Yra aprašytos kryžminės reakcijos tarp pelyno, salierų, morkos ir  Apiaceae šeimos ( anyžiaus, koriandro, krapų, kmynų) prieskonių taip vadinamasis salierų - morkų - pelyno - prieskonių sindromas. Tai svarbu žinoti įsijautrinusiems kiečiui sergantiesiems.
Rasti bendri alergenų epitopai tarp kiečio/pelyno ir garstyčių bei pistacijų riešutų. Dauguma šių žolių priklauso tai pačiai šeimai, todėl galimos kryžminės reakcijos tarp jų.

Rugiai ( Secale sereale)
Kultūriniai rugiai turi 30 baltymų, kurie yra potencialūs alergenai, 7 iš 17 jų apibūdinti kaip kaip didieji alergenai, išsamiai ištirtas tik Sec c5. Rastos kryžminės reakcijos su saulėgrąžų, kukurūzų alergenais. Rugių žiedadulkių ir ruginių miltų alergenai yra identiški. Iš rugių išskirtos endochitinazės, endobeta-1,3- gliukanazės ir į taumatiną panašūs baltymai. Panašūs baltymai randami žiemkenčių rugių lapuose. Šie baltymai  neleidžia susidaryti ledo kristalams.

Kviečiai ( Triticum sativum)
Vyksta kryžminės reakcijos tarp rugių, avižų, motiejuko, šunažolės žiedadulkių alergenų. Žiedadulkėse yra 1,3 – betagliukanazė, alergenas, kuris yra pagrindinis alyvmedžių alergenas, todėl net 65 proc. ligonių į jį reaguoja.

Miežiai ( Hordeum vulgare)
Stipriausios kryžminės reakcijos stebimos su rugiais, kviečiais  migle, pašiaušėliu, motiejuku. Išsamiausiai ištirtas Hor v9 alergenas. Miežių žiedadulkių klonuota DNR turi panašią amino rūgščių seką , kaip motiejuko Phl p5, Phl p5a ir Lol p1v, kaip ir miglės izoalergenas  Poa p9.

Motiejukas ( Phleum pratense) -
vienas labiausiai paplitusių miglinių  (Poaceae) šeimos augalų. Jis turi 28 antigenus, kuri 13 yra alergenai ir jungiasi su IgE išskirti alergenai: rPhl p1 (rekombinantinis), Phl p 2, Phl p 4, Phl p 5,  Phl p 6,  Phl p 7- kalcį jungiantis baltymas,  Phl p 11,  Phl p 12 ( 14, 2 kDa profilinas) . Kryžmiškai reaguoja su visomis žolėmis: rapsu, avižų, rugių, kviečių, miežių, kukurūzų žiedadulkėmis. Turi profilino, kuris randamas beržo ir pelyno žiedadulkėse. Motiejuko alergenai yra vieni išsamiausiai ištirtų alergenų.

Miglė ( Poa pratensis) .
 Rasti 26 miglės žiedadulkių alergenai , kurių svarbiausias yra Poa p ir dvi izoformos Poa p 1a (  35,8 kDa baltymas) ir Poa p 1b (  33 kDa baltymas) .Poa p 5 yra sensibilizuoti 90 proc. ligonių, jautrių miglės alergenui, Poa p 10 yra profilinas, identiškas salierų profilinui. Kryžminės reakcijos vyksta tarp įvairų žolių žiedadulkių.

Svidrė ( Lolium perenne) turi apie 32 alergenus Lol p 1, Lol p 2, Lol p3, Lol p4, Lol p5 Lol p9, Lol p10 -  citochromas C. Galimos kryžminės reakcijos su rapsu, kukurūzais.

Pašiaušėlis ( Alopecurus pratensis) – rasti 24 jo antigenai, kryžmiškai reaguoja su kitų žolių žiedadulkėmis.

Šunažolė ( Dactylis glomerata) labai dažna pievų žolė, ja daugiausiai užsodintos Lietuvos kultūrinės pievos Šunažolės alergenai telkiasi ne tik žiedadulkėse, bet ir lapuose bei stiebe. Nustatyti šie alergenai: Dac g1, Dac g2, Dac g3 ( 14 kDa baltymas), Dac g4 ( didysis 59 kDa baltymas), Dac g5. Kryžminės reakcijos vyksta ne tik su kitomis Poaceae augalų žiedadulkėmis bet ir net 95 proc. atvejų su javais. Rasta 65 % bendrų amino rūgščių tarp Dac g3 ir Lolp3, manoma, jog tai – homologai. Galimi bendri antigenai su šunažolės , pelyno ir ambrozijos alergenų su obuolio minkštimo alergenais.
Dirsė ( Bromus hordaceus) – dažnai sutinkama žolė. Jos žiedadulkės kryžmiškai reaguoja su kitomis žolių žiedadulkėmis.

Ambrozija yra pats stipriausias alergenas iš visų žiedadulkinių alergenų.
Kažkada grėsmę kėlęs tik Šiaurės Amerikos gyventojams, augalas persikėlė į Europą, kur išplito centrinėje jos dalyje ( Šveicarija, Austrija, Vengrija ir kt. šalys) . Galima manyti, kad šiltėjant klimatui ji pasirodys ir Lietuvoje. 
Ambrozija labai panaši į kanapę, jos tokie pat gražūs karpyti lapai. Ambrozija pradeda žydėti vėlai – liepos pabaigoje ir rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais Manoma, kad vienas iš ambrozijos žiedadulkių alergenų yra profilinas, todėl yra galimos kryžminės reakcijos su agurkinių šeimos atstovais: agurkais,
melionais,
cukinijomis,
arbūzu.
Aprašomos kryžminės reakcijos su:
persimonu,
rūgštyne,
saulėgrąža.
Sienžolė, paplitusi Europoje VIduržemio jūros regiono piktžolė, Lietuvoje neauga.