Ar jums teko kada nors atlikti diagnostines procedūras, kuriose yra  į venas švirkščiama  jodo turinti kontrastinė medžiaga? Tada prieš procedūrą  būsite  paklaustas, ar esate jautrus, kitaip tariant, ar esate alergiškas jodui. Jei šis klausimas jus suglumintų -  nuraminsiu.

       Alergija jodui yra ypatingai  reta, nes pats jodas dėl savo  mažos molekulinės masės ir  paprastos cheminės struktūros, alergenu  savaime būti negali. Jodas yra  taip vadinamasis haptenas. Tik susijungęs su žmogaus organizmo baltymais , jis tampa visaverčiu alergenu ir po pakartotino patekimo gali įjautrinti. Dėl ypač retos alergijos jodui, visi vartojame joduotą druską ir nieko blogo nepatiriame.

       Vienintelis dalykas, kuris gali pasitaikyti diagnostinių procedūrų metu,   tai netikros, neimunologinės  alerginės reakcijos į jodo kontrastines medžiagas, pasireiškiančias dildėline arba anfilaktoidiniu šoku. Jos  priklauso nuo kontrasto kiekio ir žmogaus organizmo ypatybių.
Visa tai yra sėkmingai  diagnozuojama ir kontroliuojama procedūros metu.  
 

   Nuo šalčio dilgėlinės  nesame apsaugoti net ir tie, kuriems nė karto gyvenime nepasireiškė jokia alerginė reakcija.
   Alergija šalčiui dažniausiai pasireiškia žiemą, kai lauke šalta, vėjuota ir drėgna. Vos iškišus nosį į lauką, alergiškiems žmonėms parausta ir patinsta oda, ją išberia raudonomis niežtinčiomis pūkšlėmis. Dilgėlinių bėrimų gali atsirasti ant viso kūno, tačiau dažniausiai jie iškyla atvirose kūno vietose, kurias tiesiogiai veikia šaltis – ant rankų, veido, kaklo. Sunkesniais ligos atvejais gali ištinti liežuvis, gerklos, kvėpavimo takai, kilti dusulio priepuolis, nukristi kraujospūdis ar ištikti anafilaksinis šokas – žmogus gali netgi numirti
   Tačiau dažnai šalčio alergija yra klaidingai suvokiama, pavyzdžiui, žmogus ją įtaria, jeigu įkvėpęs šalto oro pradeda kosėti, čiaudėti arba jo rankos nuo šalto vandens pamėlsta, ištinsta.  
    Alergija šalčiui yra įgyjama, ji gali pasireikšti bet kuriam iš mūsų bet kuriuo gyvenimo tarpsniu. Visiškai nėra būtina, kad tai būtų įgimta ar kartotųsi nuo vaikystės – užtenka vieną kartą įšokti į šaltą jūrą, iir iš jos gali išlįsti  išbertas niežtinčiomis pūkšlėmis.
  Šaltis, kaip ir saulė, nėra tikras alergenas. Tai yra pseudoalergija, sukelianti alerginių ligų simptomus.
   Nors šaltis veikia tik atviras kūno vietas, šios alergijos priežasties pirmiausiai reikėtų ieškoti ne aplinkoje, o žmogaus organizme. Įvairūs lėtiniai susirgimai, pavyzdžiui, gastritas, tonzilitas, nesveikas dantis, moterims – dažniau skydliaukės, ginekologinės ligos, tulžies pūslės akmenligė, vyrams - prostatitai, inkstų uždegimai – tai išprovokuoti itin nepalankią mūsų klimate alergiją šalčiui.
   Alergija šalčiui taip pat gali pasireikšti sergant  kraujo ligomis, lėtinėmis infekcijomis, užsikrėtus parazitinėmis žarnyno kirmėlėmis, 
​  Nors priešalerginiais vaistais slopinamas histamino išsiskyrimas, tačiau pati problema niekur nedingsta, reikia ją aiškintis ir gydytis.
     Tik suradus  priežastį, alergiją šalčiui, pasireiškiančią dilgėline, galima išgydyti

  
   Lietuvoje atšalus orams ir įsibėgėjus rudeniui  gausybė sergančiųjų ne tik peršalimo ligomis. Didžiąją dalį ligonių kankina alergija namų dulkių erkėms -  pagrindiniam Lietuvos alergenui: vargina nosies niežulys,
vandeninga sloga ir užburkimas,
net sausas kosulys, ypač po kontakto su alergenu - nuvykus į senus namus kaime, sodybas,
 šluojant dulkes, purtant patalynę.
Bet ar žinote kas Lietuvoje pirmieji atrado ir tyrė namų dulkių erkes, apie kurias jau kalbama eilę metų ir jų svarba alerginėse ligose neblėsta.1964 metų, kai Olandijos ir Japonijos mokslininkai nustatė, kad Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų ligų - alerginės astmos ir rinito - priežastimi, tyrimai šioje srityje vykdomi visame pasaulyje.
   Būsiu nekukli, kai pasakysiu, jog pirmieji darbai, tiriant namų dulkių erkes ir jų alergeniškumą, Lietuvoje pradėti dar 1980 metais. Ir šių pirmųjų Lietuvoje tyrimų autore teko būti man. Tada rasta 23 namų dulkių erkių rūšys, kurių svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus.  Buvo įrodytas vyraujantis namų dulkių vaidmuo ,  ir kartu su tuometinės SSSR alergologais sukūrėme namų dulkių alergeną, skirto diagnostikai ir gydymui .Už šiuos darbus esu 2004 apdovanota Lietuvos mokslo premija.
   Lietuvoje didžiausias ligonių jautrumas nustatytas D. pteronyssinus erkių alergenams (93.3% atvejų). Tai yra vyraujantis erkių alergenas, todėl ir sveiki žmonės ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali reaguoti į jų alergenus. Net apie 20 proc. sveikų asmenų Lietuvoje yra įsijautrinę D.pteronyssinus.

    Pagrindinis erkės alergenas yra jų fekalijose , tai glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24000 daltonų. Erkių virškinamajame trakte maistas yra transformuojamas į antigeną, taigi, ne tik pačios erkės, bet ir jų egzuvijai (nėrimosi “kailiukai”) bei veiklos produktai, esantys dulkėse gali būti įkvepiami ir sukelti alergines reakcijas.Išdžiūvę erkės pavirsta į dulkes ir lieka tik jų DerP1  alergenas, kurį galima nustatyti imunologiniais metodais.

  Pirmiausia reikia įtarti, ar tikrai namų dulkės  kad tai yra nemalonių požymių sukėlėjas : priepuolinės slogos, nosies niežulio, čiaudulio, vėliau dusulio priepuolio ypač pernalvojus sename mediniame name. Pirmiausia reikia nustatyti - ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių. Tai nėra sudėtinga :atskiras rūšis galima nustatyti, jas identifikuoti ir net padaryti mikroskopinį preparatą.
   
   Pagrindinis alerginių ligų gydymo principas yra alergeno šalinimas. Jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos galima su juo kovoti ir kitu būdu, kuris buvo pasiūlytas dar 1911 metais anglų gydytojų Noon ir Freeman – tai specifinė imunoterapija. Tai metodas, kai alergenas, sukėlęs ligą, yra įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis, tokiu būdu sukeliama tolerancija tam alergenui ir ligonis pasveiksta. Deja, imunoterpija ne visiems tinka, tada  taikomas simptominis  gydymas priešalerginais vaistais.

 Šiandien visas pasaulis pažymi Pasaulinę Dilgėlinės Dieną.

Dilgėlinė


Tai niežtintis odos bėrimas – balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlės, dažniausiai išnykstančios per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;

Nealerginės:

• Įvairios lėtinės  infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis,  šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.

    Viena iš labai sunkių alerginių reakcijų yra vaistų sukeltas odos bėrimas su eozinofilija ir sisteminiais simptomais, vadinamas DRESS sindromu. DRESS syndrome (Drug Rash (or Reaction) with Eosinophilia and Systemic Symptoms). Jis dar vadinamas hiperergijos vaistams sindromu.

    Klasikiniai šio sindromo simptomai yra egzanteminis bėrimas, karščiavimas, vieno ar kelių vidaus organų pažeidimas. Dažnai gali pasireikšti laringitas, limfmazgių pažeidimas, apie 50 proc. atvejų – hepatitas, apie 30 proc. – eozinofilija, apie 10 proc. – nefritas, apie 10 proc. – pneumonitas.

  Dažniausiai DRESS sindromo priežastis būna antikonvulsiniai preparatai (fenitoinas, fenobarbitalis, karbamazepinas, valproinė rūgštis), alopurinolis, sulfasalazinas, rečiau nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antivirusiniai (nevirapinas), antibiotikai (vankomicinas, izoniazidas).

 DRESS sindromą pirmą kartą aprašė J. Bousquet ir kt. 1996 m.
 Ši liga paprastai prasideda po 2-6 savaičių nuo vaistų pavartojimo ir, nepaisant jų nutraukimo, tęsiasi. Svarbu, kad simptomai pasireiškia ne vienu metu, o prasideda nuo 2-3 simptomų ir palaipsniui prisideda kiti.
 
Pagrindiniai požymiai:

1. Odos bėrimas, susijęs su vaisto pavartojimu.
2. Eozinofilija ≥1.5x109/l arba atipiniai limfocitai.
3. Mažiausiai vienas iš sisteminių pažeidimų: padidėję limfmazgiai mažiausiai 2 cm diametro, intersticinė neuropatija, intersticinė pneumonija ar miokardo pažeidimas, hepatitas.

  DRESS sindromo išsivystymas siejamas su kepenų fermentų nevisavertiškumu, vaistinių medžiagų metabolizme svarbus vaidmuo tenka kepenų fermentui – N-acetiltransferazėi.

 DRESS sindromui gydyti plačiai vartojamos didelės gliukokortikoidų dozės. 
Ligonių mirštamumas – apie 10 proc.

       Baigėsi vasara ir avilių koriuose yra pilna medaus.  Lietuvoje  yra auginamos tik dvi grūdinės kultūros, kurios gali išskirti nektarą – rapsai ir grikiai. Rapsų pasėlių plotai nuolat didėja, Iš rapsų ir grikių pasėlių medunešės bitės (Apis mellifera L) gali rinkti nektarą, žiedadulkes, o iš jų gaminti medų, žiedadulkes, bičių duoną. Kadangi šių grūdinių kultūrų pasėlių plotai turi tendenciją didėti, neišvengiamai didėja surenkamo medaus kiekis iš grikių ir rapsų.   Grikių medingieji plotai didelę dalį sudaro vėlyvąjame vasariniame medunešyje,
      Vis daugiau vartojama bičių duona, medus ir žiedadulkės imunitetui stiprinti, o į šiuos produktus taip pat patenka rapsų ir grikių žiedasdulkės, kurios įkvėpus ar suvalgius gali provokuoti alergijas. Tarp žmonių, kurie alergiški bent vienam maisto produktui, 2.3% yra alergiški medui ir žiedadulkėm, tačiau ne visi alergiški žiedadulkėms, yra alergiški medui . Medui sukeliant alergiją gali pasireikšti šie simptomai: bronchinė astma , anafilaksinis šokas , burnos alergijos sindromas ( perštėjimas burnoje, pilvo skausmai) .
    Per paskutinius 15 metų, Lietuvoje pasikeitė medaus apdorojimas, kuomet suskystinimui naudojamas terminis poveikis, taip pat medaus botaninė sudėtis. Yra duomenų, kad terminis poveikis gali panaikinti alergiškumą kaip antai vištos kiaušinio baltymui, sumažinti organizmo jautrumą obuolių sultims, tačiau neturi poveikio vaisiams mango ir ličiams .
    Įvairiais aspektais pakitusio medaus (terminis poveikis ir botaninė sudėtis)  įtaką sveikatai, lyginant su nuo senų laikų Lietuvoje gaunamu mišriu, polifloriniu medumi Lietuvoje  tyrė dr. J. Kretavičius. Jo darbai įrodė, kad termiškai apdorojant medų, jo alergeniškumas mažėja.


 
 

 

Nors pasitaiko labai retai, tačiau anafilaksija nėštumo metu yra labai rimta ir dažnai mirtina problema. Visa tai susiję su tuo, kad  motinos ir vaisiaus kraujotaka yra bendra, ir bet kuris įvykis motinos organizme tiesiogiai atsiliepia į kūdikio organizmą.Jei motinos kraujospūdis yra žemiau 90 mmHg stulpelio, sutrinka vaisiaus kraujotaka.
Tenka priminti tinklaraščio skaitytojams , kad anafilakcija yra nenumatoma būklė, ir ji vyksta nuo minimalių alergeno dozių.
Todėl alergiškos nėščiosios turi būti ypatingai budrios.
Pajutus bet kokius alergijos simptomus,  reikia nedelsint  kreiptis į gydytoją.
Pirmas vaistas anafilaksijos atveju- adrenalino injekcija. Pravartru turėti ir epipeną, kai adrenaliną gali įsišvirkšti pats ligonis.
Epipeną  jau galima nusipirkti vaistinėse ir Lietuvoje . 

     

Anafilaksija – tai gyvybei grėsminga, ūmiai besivystanti alerginė reakcija, kuri paprastai pažeidžia keturias organų sistemas:
odą,
kvėpavimo,
virškinimo
ir širdies kraujagyslių.
Anafilaksija sutinkama palyginti retai.
  Anafilaksija skirstoma į alerginę anafilaksiją ir nealerginę anafilaksiją.Alerginė anafilaksija skiriama į  susijusią su IgE ir į nesusijusią su IgE. Nesusijusi su IgE  anafilaksija gali būti dėl komplemento sistemos aktyvavimo ir nesusijusi su komplementu.
Ir  alerginės, ir nealerginės anafilaksijos klinika ir gydymas nesiskiria.
Dažniausios anafilaksijos priežastys yra:
Vaistai (antibiotikai, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, opiatai, raumenų relaksantai, vietiniai ir bendrieji anestetikai, kraujo pakaitalai).
Vabzdžių įgėlimas ( bičių, vapsvų, širšių nuodai).
Maistas (kiaušiniai, pienas, riešutai, ankštiniai augalai, žuvis, vėžiagyviai).
Lateksas.
Alergenų ekstraktai (imunoterapija).
Vakcinos.
Šaltis.
Fizinis krūvis.
Anafilaksija gali ištikti bet kurio amžiaus žmogų. Anafilaksinės reakcijos maistui yra dažnesnės vaikams, o vabzdžių įgėlimui ir vaistams – suaugusiesiems
Tai ūminė alerginė reakcija, kurios metu įvyksta putliųjų ląstelių ir bazofilų degranuliacija, stimuliuota alergeno-antikūno (imunoglobulino E) komplekso, sensibilizuotame organizme.Išsiskiria eilė pirminių ( biogeniniai aminai: histaminas, serotoninas, adenozinas bei kt.,  ir antrinių: prostaglandinai  leukotrienai .
 Klinika 
Anafilaksijos pradžia yra staigi. Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms (15 -30 min.) po kontakto su alergenu, tačiau gali atsirasti ir vėliau (per 2 valandas).
Anafilaksija pasireiškia šiais klinikiniais požymiais:
Odos: dilgėline, angioedema, generalizuota eritema, odos niežuliu;
Kvėpavimo: apsunkintu alsavimu, dusuliu, švokštimas, krūtinės suspaudimo pojūčiu, kosuliu, užkimusiu balsu, stridoru, sutrikusiu kvėpavimu per nosį, čiauduliu;
Širdies ir kraujagyslių: blyškumu, galvos svaigimu, bendru silpnumu, sąmonės praradimu, dažnu širdies plakimu (tachikardija), aritmija, skausmais krūtinėje, silpnu periferiniu pulsu, sumažėjusiu arteriniu kraujospūdžiu;
Virškinimo: pykinimu, vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmais.
Kiti galimi požymiai: akių niežulys, paraudimas, ašarojimas, galvos skausmai, traukuliai.
Sunkiausia anafilaksijos forma, kuriai būdinga hipotenzija (sistolinis arterinis kraujospūdis < 90 mmHg arba jis sumažėja 40 mmHg ir daugiau), pasireiškianti organų disfunkcija ir hipoperfuzija, yra anafilaksinis šokas.
Vaikų amžiaus ypatumai
 Dėl svarbesnės maisto alergenų reikšmės vaikų alerginių ligų formavimuisi vaikams dažniau nei suaugusiesiems pasireiškia  abdominalinis anafilaksinio šoko variantas.
Gydymas
 Anafilaksija yra būsena, kuriai reikalinga  neatidėliotina pagalba. Tai liga, reikalaujanti skubaus diagnozavimo ir gydymo. Visi ligoniai, kuriems pasireiškia anafilaksija, turi būti gydomi ligoninėje ir jų būklė stebima ne trumpiau kaip 24 valandas.Anafilaksinio šoko gydyme išskiriama neatidėliotina pagalba ir intensyvioji terapija.
Nutraukti kontaktą su alergenu.
Įvertinti ligonio būklę: sąmonę, kvėpavimą, širdies veiklą, arterinį kraujospūdį.
Paguldyti ligonį, atstatyti kvėpavimo takų praeinamumą.
Pirmosios pagalbos vaistas - adrenalinas 0,1% tirpalo 0,3 - 0,5 ml į raumenis ar poodį suaugusiesiems, vaikams –  0,1% 0,01 ml/kg į raumenis arba poodį.
Injekcijas kartoti kas 15 - 20 min. Kviesti greitąją pagalbą ir vežti į ligoninę.
 

 
 

.
 
 


 
                     
                       

 
 

Kiekvienais metais liepos 8 -ąją visas pasaulis mini  Pasaulinę Alergijos dieną.
Pažymint šią dieną, siūlau plačiau susipažinti su viena iš labiausiai varginančių alerginių ligų - dilgėline.
Dilgėlinė - tai niežtintis odos bėrimas balkšvos ar rausvos spalvos pūkšlėmis, dažniausiai išnykstančiomis per 24 val. Pūkšlėms būdingas niežulys ir odos paburkimas.
Dilgėlinė gali būti ūminė, kai simptomai išnyksta per 6 savaites arba  lėtinė, kai bėrimai tęsiasi ilgiau nei 6 savaites. Tai paplitus liga, nes  iki  23% žmonių kartą per gyvenimą yra patyrę  ūminį dilgėlinį bėrimą. Net 10% sirgusiųjų ūmine dilgėline, gali susirgti  lėtine jos forma.
Dilgėlinės priežastys gali būti alerginės ir nealerginės.
Alerginės priežastys yra dažnos ūmioms ir retos lėtinėms:

• Maistas (kiaušiniai, žuvis, riešutai, vaisiai ir kt.);
• Vaistai (penicilinas, sulfanilamidai, hormonai ir kt.);
• Žiedadulkės, pelėsiai, gyvūnų plaukų dalelės ir kt.;
• Vabzdžių (bičių, širšių) nuodai;
  Nealerginės:
• Įvairios lėtinės infekcijos;
• Lėtinės autoimuninės ligos;
• Fizinių veiksnių sukeltos ( šaltis, šiluma, saulės spinduliai, vibracija, trynimas ir kt.);
• Kontaktinė dilgėlinė;
• Dermografinė dilgėlinė.

Sergantiesiems lėtine dilgėline, 50% atvejų priežasties nustatyti nepavyksta, todėl diagnozuojama taip vadinama idiopatinė(spontaninė) dilgėlinė. 30-45% atvejų sergantiems lėtine dilgėline, atlikus sudėtingus tyrimus diagnozuojama autoimuninė dilgėlinė. 5% atvejų lėtinę dilgėlinę gali sukelia maisto priedai (dažai, konservantai ir kt.).
Speciali dilgėlinės forma yra angioedema – Kvinkės edema. 50% sergančių lėtine dilgėline būna ir angioedema. Būdingi staigūs lūpų arba vokų patinimai. Vietiniai patinimai gali būti ir kitose kūno dalyse bei gleivinėse. Jaučiamas nedidelis skausmingumas ar deginimas. Niežėjimo beveik nebūna.
Kvinkės edema gali būti pavojinga, jeigu prasideda burnos gleivinėje arba gerklose, nes tuomet įkvepiamas oras sunkiai patenka į kvėpavimo takus, ligonis gali uždusti.
Daugumai sergančiųjų lėtine dilgėline paskyrus gydymą, ligos simptomai pranyksta per vienerius metus.

Nemažai augalų sukelia rekacijas kontakto vietoje veikiant ultravioletiniams spinduliams.
1938 metais H.Kuske parodė, kad augalų furokumarinai sukelia fotosensibilizaciją, o T. Jensen ir K.G. Hansen nurodė, kad ultravioletiniai spinduliai ( UVR) tarp 320 ir 380 nm sukelia didžiausią reakciją.
1967 metais anglai nustatė, kad sandalmedžio aliejus apsauginiuose saulės kremuose ir kosmetikoje naudojamas bergamotės aliejus sukelia įsijautrinimą ultravioletiniams spinduliams.

Fotojautrumas ( fotosensibilizacija) – tai procesas, kurio metu odoje vyksta reakciją dėl cheminės medžiagos ar vaisto, pavartoto išoriškai ar sistemiškai, veikiant matomai šviesai arba ultravioletiniams spinduliams.
Fotojautrumo reakcijos skiriamos į  fototoksines ( jos žymiai dažnesnės)  ir fotoalergines.
Fotojautrumo reakcijas numatyti yra sunku. Jos dažnesnės suaugusiems nei vaikams. Reikšmingi tokie  veiksniai kaip:

1. cheminės medžiagos arba vaisto kiekis;
2. odos raginio sluoksnio storis;
3. odos pigmentacija;
4.  imuninės būklės stovis;
5.  radiacijos skvarbumas. 

Fototoksinės reakcijos yra neimunologinės ir priklauso nuo alergeno dozės, išsivysto po pirmojo kontakto su chemine medžiaga, nerandama kryžminių reakcijų su kitais cheminiais junginiais.

Fotoalerginės reakcijos yra imunologinės, tačiau jų mechanizmas nėra visai aiškus. Jos išsivysto tik sensibilizuotiems asmenims, nepriklauso nuo dozės. Fotosensibilizuojančios medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios fotoreakciją.
Fotoalergines reakcijas negalima numatyti. Fototoksinės ir fotoalerginės reakcijos gali būti sukeltos keleto šimtų įvairiausių medžiagų, chemikalų ar vaistų. Dažniausiai jautrumą šviesai sukelia įvairūs medikamentai. Tai antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antidepresantai, antihistamininiai, diuretikai ir kiti.
Teksto apačioje matote barkūną - augalą, kuriame yra fumokumarinų.
​