Vis dažniau girdime – mažinkite cukraus kiekį maisto produktuose. Gamintojai netgi lenktyniauja vieni su kitais, kas įdės mažiau cukraus į savo gaminį: duoną, sausainius, pyragą. Kovojant su cukraligės epidemija, tai yra būtina. Visuomenėje gajus mitas, kad ir cukrus gali sukelti alergiją. Tačiau ar tai tiesa, pasidomėkime, ką kalba mokslininkai.
   Kai kalbame apie cukrų, turime omenyje angliavandenius, įskaitant paprastuosius cukrus monosacharidus: gliukozę, fruktozę ir galaktozę, lygiai kaip ir disacharidus – sacharozę. Kiek rodo moksliniai tyrimai, nėra jokių duomenų apie imunologinių IgE nulemtą reakcijų buvimą vartojant cukrų. Tačiau vartojant cukrų galimas jo metabolinis netoleravimas dėl fermentinio žmogaus žarnyno dicharidazių nepakankamumo . Netoleravimas pasireiškia viduriavimu ar kitais gastrointestiniais simptomais.
    Fermentų: laktazės, maltazės ir sacharozės nepakankamumas sukelia malabsorbcijos sindromą atitinkamam cukrui. Angliavandenių fermentų nepakankamumas gali būti įgytas ar įgimtas. Dažniausias įgimtas yra laktazės fermento nepakankamumas. Lietuvių populiacijoje jis sutinkamas iki 30 proc.
Dėl įtariamos „cukraus“ alergijos dažnai pacientai įtaria gaiviuosius gėrimus, o ypač populiariąją koka-kolą.
   Visuomenėje plintanti nuomonė, kad  konservantai sukelia alergines reakcijas yra gerokai perdėta. Beje, koka kola buvo tiriama kaip viena cukraus hipereaktyvumo priežasčių vaikams.
    Įrodyta, kad ne cukrus, o dirbtinis saldiklis – aspartamas tikrai įtakoja vaikų psichiką ir sukelia jos dirglumą.

  Ar yra kokios alergijos ypatybės, skiriančios metų laikus ? Toks klausimas  dažnai aiškinamas gan paprastai - taip, kai kurioms alerginėms ligoms ir alergenams yra būdingas sezoniškumas ir pagal tai galima atskirti kokia alergine liga pacientas serga.
 Gražūs geltoni medžių, o ypač klevų  lapai, nukritę ant žemės pavirs maistu įvairiems mikroskopiniams " padarėliams": pelėsiniams grybeliams. 
  Grybelinė astma ir grybelinis alerginis rinitas aprašyti seniai. Nustatyta, kad grybeline astma dažniausiai serga 40–55 metų žmonės . Jai būdingi du eigos variantai: sezoninė astma  ir nesezoninė . Sezoninę bronchinę astmą sukelia grybeliai, esantys atmosferos ore, jai būdinga: pirmo sniego fenomenas ir paūmėjimai pavasarį bei rudenį. Šią astmą gerai ištyrė Švedijoje ir rado, kad  60 proc. grybelinės bronchinės astmos sukelia Cladosporium herbarum . JAV aprašyta net epideminių mirčių   nuo bronchinės astmos staiga ore pagausėjus Alternaria alternata sporų.
    Lietuvoje yra rasta virš 500 įvairių pelėsinių grybelių rūšių, tačiau alergiją sukeliančių nėra jau tiek daug: Aspergillus niger ir Aspergillus flavus, Rizopus, Cladosporium ir kiti.   

   Kaip gera vasarą matyti karvių bandą rasotose pievose. Neskubriai romios karvutės rupšnoja žolę.Tik, gaila, dabar jau rečiau matome tokį mielą vaizdą.
   Bet pakalbėkime apie kitus dalykus -  apie alergiją. Alergija karvės pienui yra pati dažniausia maisto alergijos rūšis ir nuo jos pirmiausia kenčia kūdikiai, kurių mamos neturi pieno ir jų žindyti neišgali.Tad joms tenka tenkintis tik mišinėliais, pagamintais iš karvės, ožkos  ar sojos pieno. Apie alergiją karvės pienui yra prirašyta daug mokslinių ir populiarų  straipsnių, todėl apie tai čia nekalbėsim.
    Paliesiu kitą, labai  retą  temą- apie alergiją karvei, jos odai,  kailiui  ar plaukams. Veterinarijos specialistai gal geriau žinos, kaip tas karvutės apdangalas turėtų būti įvardijamas. Kaip žinia, alergija -  tai neįprasta reakcija į aplinkose esančias įprastines medžiagas: maisto produktus, žiedadulkes, vaistus, naminių gyvūnėlių kailį ir kita. Ji pasireiškia įvairiai . Štai kokios esti alerginės ligos: alerginis kontaktinis dermatitas – tai odos uždegimas, kilęs alergeno kontakto vietoje dėl lėtosios alerginės reakcijos. Alerginis rinitas – nosies gleivinės uždegimas, jo simptomai – čiaudulys, nosies niežėjimas, vandeningos išskyros ir gleivinės užburkimas. Anafilaksija – reta, bet gyvybei grėsminga, ūmi, išplitusi alerginė reakcija į kartotinai patekusį alergeną; paprastai pažeidžiamos keturios organų sistemos: odos, kvėpavimo, virškinimo ir širdies – kraujagyslių. Angioedema, arba Kvinkės edema, – tai riboti, asimetriški, ypač lūpų arba vokų odos, taip pat gleivinės patinimai, neniežtintys, kiek skausmingi. Dilgėlinė – labai niežtintis bėrimas rausvomis pūkšlėmis.
   Mokslinėje literatūroje aprašomi pavieniai atvejai, kai įsijautrinus  karvės odai, atsirasdavo alerginė sloga ir alerginis kontaktinis dermatitas. Ši alergijos rūšis kildavo todėl, kad fermeriai, kurie dažnai glostydavo savo karvutes,  po kurio laiko šalia jų pradėdavo staiga čiaudėti, net dusti, o kai kuriems išberdavo delnus. Jiems išsivystydavo alergija karvės odai ar kailiui. Kiek žinoma, pačios karvės alergija neserga, bet jų veršiukai, kaip ir žmonės, gali sirgti alergine sloga. Bet nieko čia tokio baisaus, nuo slogos nemirštama.

   Alergijų gali būti visokių formų ir pavidalų. Jos priežastys -  irgi net ir netikėčiausios. Be įprastinių alergijų rūšių pasitaiko ir labai retų,tokių kaip alergija vandeniui. Iki šios dienos mokslinėje literatūroje tėra aprašyta 50 alergijos vandeniui atvejų.
    Alergija vandeniui dažniausiai pasireiškia dilgėline, ji vadinama akvagenine dilgėline.
Iki šiol nėra išsiaiškintos akvageninės dilgėlinės priežastys. Remiantis viena hipoteze, priežastis – sąlytis su vandeniu, kuris odos baltymus paverčia auto-alergenais, kurie prisijungia prie odos putliųjų ląstelių. Tačiau ši hipotezė ir lieka hipoteze laukdama ateities tyrimų. Gydymas nėra efektyvus, tad belieka laukti, kol alergija vandeniui vieną dieną ims ir išnyks. Jai, kaip ir kitoms alergijos formoms, būdingas savaiminis pasveikimas. Tuo ir galime nudžiuginti sergančiuosius.
 

​   Dailininkai, tai ta žmonių grupė, kuri nuolat susijusi su  cheminėmis medžiagomis - dažais. Jų darbo aplinkoje pilna įvairių dažų: nuo ne tokių kenksmingų, kaip akvareliniai ar pastelės, anglis, iki pavojingų akrilinių ir aliejinių dažų, kurie džiūdami garuoja. Ten esantis amonis, surišėjai ir skiedikliaI agresyviai veikia kvėpavimo takus. 
    Cheminė alergija yra įgyjama ir yra tiesioginė priklausomybė ne tik nuo veikliosios medžiagos,  bet ir nuo jos sąlyčio ekspozicijos. Jei ,tarsi apsėsti , kūrybingi dailininkai net miega savo studijose, tai ką bekalbėti apie jų sveikatą. Dažniausi yra pažeidžiami kvėpavimo takai ir oda. Kvėpavimo takams ypač kenksmingi lakūs organiniai junginiai, o taip pat  formaldehidas, etilacetatas, ksilenas, metileno chloridas, glikolis. Jie sukelia ne tik alerginius : alerginį rinitą, sinusų skausmą, astmą, bet ir turi bendrą poveikį:  depresiją, sumišimą, širdies plakimus , sąnarių ir raumenų skausmus, miego sutikimus.
   Dažų pigmentai , kurie suteikia spalvą  ir yra sunkiųjų metalų druskos: nikelio sulfatas – žydra, mėlyna, kobalto chloridas -  rausva, kalio dichromatas – geltona, oranžinė, parafenilendiaminas -  juoda  dažniausiai sukelia alergines odos ligas- alerginį kontaktinį dermatitą.

       Tokį klausimą išgirstu iš kiekvieno konsultuojamo paciento. Ir, atvirai pasakius, kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad žinių apie alergiją stygius yra toks ženklus, kad jau mokykliniuose vadovėliuose
turėtų būti elementarių žinių apie alergiją.
Na,o kol to nėra, tenka protinti visuomenę internete. 
Alerginė reakcija vyksta ant putliosios ląstelės paviršiaus, jos ląstelės tarsi mažytės bombelės , kurios sprogsta prisijungus prie jų alergenui ir IgE klasės imunoglobulinams. Jos savo viduje turi  turi grūdelius, granules panašias į oūslytes. 
      O kas gi tose granulėse, grūdeliuose (pūslelėse) paklausite? Atsakau - juose yra daugybė biologiškai aktyvių medžiagų, vadinamų mediatoriais. Svarbiausias iš jų žmogui yra histaminas. Konsultuojant ligonius, dažnai pacientas paklausia – o kas tas histaminas? Ypač, kai atlieki  alerginius odos mėginius ir po to vertini reakciją, kai vos ne kiekvienas teiraujasi, o kas tas histaminas? Tenka ilgai ir nuobodžiai aiškinti.
        Kai klausiate iš kur atsiranda histaminas – atsakau, iš putliosios ląstelės. Dar mano studijų metais putliąsias ląsteles kai kas vadindavo tukliosiomis, labrocitais, audinių bazofilais. Keitėsi laikai, keitėsi pavadinimai. Dabar jas vadiname – putliosiomis ląstelės.Tose putliosios ląstelės grūdeliuose  yra  tarsi histamino saugyklos, sandėliai galima sakyti. Kai ląstelė yra sužadinama, grūdeliai pasislenka į ląstelės pakraštį ties jos apvalkalu ir visas ten esantis histaminas išsiskiria į aplink  esančius audinius. Jei pavaizduotume šią reakciją tai atrodytų  taip.
        Alergeno molekulės prisijungia prie dviejų  IgE molekulių prisitvirtinusių prie putliosios ląstelės paviršiaus. Visa tai sukelia didelius pakitimus ar persitvarkymus ląstelės membranoje (apvalkalėlyje), manoma, kad apvalkalėlyje atsiveria kanalas, pro kurį kalio jonai skverbiasi į ląstelės vidų ir skatina išsiskirti histaminą bei kitas biologiškai aktyvias medžiagas į aplinką.   
    Histaminas - tai amino rūgšties histidino darinys. Jo poveikiai yra keliariopi, jis labai išplečia kraujagysles, ypač kapiliarus, dėl to skystoji kraujo dalis patenka į išorę, išsiplečia tarpląsteliniai tarpai, organizmo audiniai dėl to paburksta., patinsta. Kitas histamino poveikis  yra į lygiuosius raumenis, kurie, veikiant jam ,susitraukia ir visa tai pasireiškia bronchų spazmu, dusulio priepuoliu. Jei reakcija vyksta žarnyno lygiuosiuose raumenyse, turime pilvo dieglius, skausmus.
       Visos ląstelės, kurias veikia histaminas savo paviršiuje turi  baltymines struktūras - receptorius, jie vadinami histamino receptoriais, ir dabartinis mokslas yra jų atradęs net 5 (ar 6). Sutrumpintai jie rašomi H1, H2, H3, H4. H5. H1 receptorius yra ant putliųjų ląstelių ir kraujo bazofilų. H2 receptoriai aptinkami ant skrandžio liaukų parietalinių ( pasieninių)  ląstelių, H3 – ant nervinės sistemos ląstelių – neuronų.
       Putliųjų ląstelių granulės (grūdeliai) turi bent 20 biologiškai aktyvių medžiagų, ir visos jos tarsi išsipila, kai vyksta alerginė reakcija. Kita veikli medžiaga, kuri išsiskiria iš sužadintos ląstelės yra heparinas. Visos kitos išsiskyrę medžiagos sukelia uždegimą. Tačiau tai ne toks uždegimas, kurį mes įsivaizduojame, dažniausiai manome, kad tai šio uždegimo pradas yra infekcija, tačiau tai ne tai.
       Dar senovėje buvo išsiaiškinta, kad uždegimui būdingi keturi požymiai: paraudimas, patinimas, karštis ir skausmas. Medžiagos, kurias išskiria putliosios ląstelės yra galingi uždegimo veiksniai, kurie kartu veikdami sukelia daugybę nepageidaujamų reiškinių organizme. Visa tai sudaro puokštę alerginių ligų simptomų, kuriuos atpažinti sugeba tas, kuris gerai išstudijavo alerginio proceso mechanizmus.

   Tradiciškai pirmoji liepos savaitė pasaulyje švenčiama kai Pasaulinė Alergijos savaitė.
Šių metų jos tema yra COVID-19 ir alergija. Yra primenama, kad alergija ir covid-19 neturi nieko bendro, todėl sergančiųjų būklės labai neįtakoja.
  Lietuvos alergijos ir astmos asociacija ta proga organizuoja renginį liepos 2 dieną Vilniuje, Katedros aikštėje.
    Maloniai kviečiame.

        Manau,  Jus nustebins straipsnelio pavadinimas. Na, kas gi bendro gali būti tarp medūzos ir alergijos, sakysite ? O gi tai, kad jos pasitarnavo atrandant visiškai naują reiškinį  -  anafilaksiją.         1901 m. prancūzų mokslininkas Ch. Richet ir P. Portier keliavo Viduržemio jūra Monako princo Alberto jachta ir tyrė jūros medūzas. Šie jūros gyviai smarkiai nudegindavo jūreivius. Norėdamas išsiaiškinti, kaip padėti savo draugui Monako princui,  Ch. Richet gamindavo medūzų ekstratus ir jais bandė imunizuoti šunis jų nuodais ir tai darė karaliaus Mitridato būdu (šis karalius gerdavo mažas nuodų dozes ir pasidarydavo jiems atsparus. Tačiau šį kartą lauktas efektas buvo visiškai priešingas: po pakartotinos nuodų injekcijos šunys žūdavo. Ch. Richet nusprendė, kad yra pakitęs natūralus atsparumas nuodams, todėl šį reiškinį pavadino anafilaksija – anaphylaxis (iš. gr. kalbos – ana – priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą, phylaxis – apsauga). Nors ir buvo ne visai teisinga šio reiškinio interpretacija, tačiau vėlesni tyrinėtojai parodė, kad tiek šienligė, tiek bronchinė astma  yra žmogaus anafilaksija.

     Visados gąsdina tai, kas nematoma. Ir tie nematomi, bet esantys maiste sulfitai , gali pridaryti daug nemalonumų. Sulfitai yra vieni iš konservantų, kuriuos rasime džiovintuose vaisiuose,  uogose,vyne, aluje, džemuose ir kituose maisto produktuose.
 Jei  vyne, ypač raudonajame, nebus pridėta sulfitų,  jis gali  virsti actu.
     O kai kurios daržovės bei  augalai patys pagamina sulfitus, kurie suteikia nemalonų kvapą. Tai   česnakai, svogūnai, šparagai, klevų sirupas, kiaušiniai , soja, pomidorai, salotos, kukurūzų krakmolas. 
       Sulfitai yra fermentacijos dalis, kuri neleidžia fermentuotis iki acto. 
    Raudonas vynas dėl jame esančių sulfitų yra vadinamas histamino liberatoriumi ir sukelia ​pseudoalergines ( netikras) reakcijas. Dažniausia jos pasireiškia dilgėline.

,   Dar taip neseniai, prieš gerą  pusmetį, pasaulis kovojo su  aplinkos tarša.  Dabar, Įsibėgėjus pandemijai, apsaugai nuo viruso COVID-19 naudojame daugybę dezinfekuojančių medžiagų: tiek rankų, tiek įvairių paviršių valymui. Tad ne vienam kyla klausimas - ar tik neįsijautrinsiu tiems dezinfekantams, ar tik jie nesukels man alergijos ? 
    Prisiminkime, kad dezinfekuojančios medžiagos yra   cheminės medžiagos. O bet kuri cheminė medžiaga gali tapti alergenu. Nuo ko  priklauso alergeniškumas? Ogi nuo medžiagos cheminės sandaros. Todėl vienos cheminės medžiagos  yra stipresni,  o kitos - silpnesni alergenai. Ir dar neužmirškime - pačios cheminės medžiagos alergenais tampa tik po sąlyčio su žmogaus organizmo audiniais ne trumpiau nei  24 valandos.
     Dažniausiai dezinfekantuose  yra kelios tik medžiagos, dažniausiai: etanolis ( būtinai)  ir vandenilio peroksidas. Etanolis nėra alergenas, jis tėra dirgiklis - alergijos jis nesukels, bet gali pabloginti sergančiųjų alerginėmis odos ligomis būklę, nes ir taip sausa oda po jo dar labiau išsausėja. Vandenilio peroksidas gali tapti alergenu, jei yra didelė jo koncentracija ir ilgesnis poveikio laikas. Bet  tokio jo kiekio , koks jis yra dezinfekantuose alergenu vargiai vandenilio peroksidas bepasidarys.