Ar pamąstėte kada, ar kilo jums klausimas – ar eglė sukelia alergiją? Bendrai paėmus, spygliuočiai alergiją sukelia labai retai. Dažnas pacientas pasiskųs pasivaikščiojęs po pušynus, gali pajusti akių niežulį, imti čiaudėti, pradeda bėgti nosis. Ir panašu, kad pamanoma apie pušų žiedadulkes, deja, jos per stambios, kad sukeltų šienligę, nes tik labai lengvos, smulkios, lakios, lengvai vėjo sklaidomos žiedadulkės gali tai sukelti.
      Tačiau spygliuočiai visgi gali sukelti nemalonius reiškinius ir tai yra siejama su Kalėdų egle – puošnia, dabinta žvilgančiais žaisliukais, apjuosta spalvingomis girliandomis, dideliais burbulais ir smulkiais karoliais.
​    Tai vadinamasis „Kalėdų eglės“ sindromas. Jis pasireiškia gan įprastai – panašu į susirgimą šienlige – ašaroja ir parausta akys, jas niežti, atsiranda užburkusi nosis, nebejaučiama įvairių kvapų. Prasideda varginantis kosulys, ima spausti krūtinę – trūksta oro. Pasibaigus Kalėdoms ir nurengus eglutę tokie reiškiniai dingsta savaime. Pastebėta, kad dažniau kenkia šviežios, o ne pastovėję eglės, kurios ką tik atvežtos iš miško.
      Pasirodo, kad svarbiausia  šio reiškinio priežastis yra eglės spygliuose esantys pelėsiai, jų sporos. Todėl sumažinus namuose drėgmę, galima žymiai palengvinti simptomus.
JAV apie 13%, Kanadoje  – 7% žmonių turi „Kalėdų eglės“ sindromą. Dažnai tai asmenys, turintys įvairių kvėpavimo problemų. Dažniausi pelėsiai – jų sporos yra gerai žinomos Alternaria, Cladosporium, Aspergillus, Penicillium rūšys. Kanados mokslininkai aptiko net 53 pelėsių rūšis, kurios 70% atvejų buvo šio sindromo sukėlėjais. Natūralias eglutes pakeitę dirbtinės eglės taip pat sukelia nemažai nepatogumų: jose yra eilė sintetinių medžiagų, kurios dirgina kvėpavimo takus .
 

    Nors skiepai pasaulyje taikomi daugiau nei kelis šimtus metų, ir  dar 1808 m. Vilniuje įkurtas vienas pirmųjų Europoje Vakcinacijos institutas, ženkliai padėjo lietuviams kovoti su infekcinėmisi ligomis, dažnas įtartinai žiūri į COVID-19 vakciną.
      Priminsiu alergijos apibrėžimą – tai pakitusi, nenormali, iškreipta organizmo imuninės sistemos reakcija į aplinkoje esančias įprastines medžiagas. Natūralu, kad alergiški asmenys gali jautriau reaguoti  į  į įvairias vakcinas. Ir čia COVID-19 vakcina nėra kažkokia išskirtinė. Nors tai visiškai naujo tiko vakcina, kurioje nėra viso viruso, tėra tik viruso veiklioji dalis - transportinė RNR.          Nebūtinai reakcijos į skiepus turi būti alerginės-  alerginės reakcijos yra labai retos. Dažniau tai vietinės nealerginės reakcijos - patinimas, nedidelis temperatūros pakilimas. 
     Tam,  kad įvyktų alerginė reakcija, reikalingas pakartotinas vaisto ar vakcinos panaudojimas. Į pirmą pavartojimą, alerginė reakcija nevyksta.

   Išsigąstame, kai vaikas galimai užsikrėtė kirminais, nes mažasis kapsto smėlį, ima jį į burną.
Bet ne tik žmones ar naminiai gyvūnėlius apninka kirmėlės – parazitinių kirminų turi ir žuvys. Tokia apvalioji kirmėlė vadinama – Anisakis yra svarbi maisto alergijų priežastis  Todėl alergija, kaip mes galvotume, gali būti visai ne žuviai, bet būtent šiam parazitui. Yra pagamintas komercinis Anisakis alergenas, kuriuo galima nustatyti alergiją jam.
​   Dažniausiai šis žuvų parazito alergenas sukelia dilgėlinę. Galiu pasidalinti savo konsultuoto paciento istorija. Atvykus pacientei, ji  buvo išberta alerginiu niežtinčiu bėrimu, todėl jai nustatyta dilgėlinė. Nustatyti diagnozę nebuvo sudėtinga, nes visos alerginės ligos diagnozuojamos vizualiai. Pasirodo, pacientė dvi savaites Ispanijoje mėgavosi jūros gėrybėmis, valgė įvairias žuvis ir vieną gražią dieną atsibudo išberta, tarsi išlindus iš dilgėlių. Būtent jai ir nustatėme alergiją žuvų parazitui – Anisakis. Nors ji pati įtarė tik žuvį ir jūros gėrybes.

    Dabartinės jaunosios mamytės yra labai žingeidžios ir visą informaciją  rankiojasi internete, buriasi į klubus, diskutuoja, dalinasi įspūdžiais. Retai kuri paskaito knygą, kad įgytų tikrų žinių apie alergiją. Nuo jų neatsilieka ir rūpestingi jaunieji tėveliai, visažinio tonu protinantieji savo žmonas.  Nieko nepadarysi, kiekviena karta turi savo ypatumų. Jaunystė jaunyste, bet patirtis visados nepralenkiama.
    Čia trumpai pakalbėsiu ne apie žindymo galią , nulemiančią kūdikio sveikatos ateitį ir jo viso gyvenimo sėkmę, ką matau, konsultuodama ir vaikus, ir suaugusiuosius, o apie namų aplinką - rudens ir žiemos  vargus.
    Visi suprantame, kad namų aplinka  svarbi tiek kūdikiui, tiek mamai. Žindanti motina, atiduodama savo geriausią "vaistą" - pieną, rudenį ir žiemą pati gali patirti štai ką - sausą rankų ir veido odą, (kartais ir kūno). Tai didžia dalimi  dėl šildymo . Plastmasiniai sandarūs langų rėmai, nevėdinami kambariai, labai sausas oras. Tai ko gi norėti. Būtina kambario drėgmė turi būti nuo 40 iki 60 proc. santykinio drėgnumo. Drėgmę šiuolaikiniuose butuose galima palaikyti arba įrengta rekuperacine sistema arba oro drėkintuvais.  Drėkintuvų pasirinkimas tikrai didelis ir jų galima įsigyti internete be problemų.
     KItas dalykas - sausa žindančios motinos oda iš prigimties. Arba - buvęs atopinis dermatitas  kūdikystėje ir vaikytėje. Konsultuodama pacientus pastebėjau, kad vaikystėje patirtos odos problemos dažnai atsikartoja žindant kūdikį. Na, o dažnas rankų plovimas, skalbimas vėl išprovokuoja seniai buvusį atopinį dermatitą ar net  sukelia alerginį kontaktinį dermatitą.
     Žinant tai, galima sau padėti- paprasčiausiai drėkinti odą emolientais. Kokiais? Nėra vieno kurio geriausio - visi geri, jei  tinkamai sau parinkti.
  

​      

    Vis dažniau girdime – mažinkite cukraus kiekį maisto produktuose. Gamintojai netgi lenktyniauja vieni su kitais, kas įdės mažiau cukraus į savo gaminį: duoną, sausainius, pyragą. Kovojant su cukraligės epidemija, tai yra būtina. Visuomenėje gajus mitas, kad ir cukrus gali sukelti alergiją. Tačiau ar tai tiesa, pasidomėkime, ką kalba mokslininkai.
   Kai kalbame apie cukrų, turime omenyje angliavandenius, įskaitant paprastuosius cukrus monosacharidus: gliukozę, fruktozę ir galaktozę, lygiai kaip ir disacharidus – sacharozę. Kiek rodo moksliniai tyrimai, nėra jokių duomenų apie imunologinių IgE nulemtą reakcijų buvimą vartojant cukrų. Tačiau vartojant cukrų galimas jo metabolinis netoleravimas dėl fermentinio žmogaus žarnyno dicharidazių nepakankamumo . Netoleravimas pasireiškia viduriavimu ar kitais gastrointestiniais simptomais.
    Fermentų: laktazės, maltazės ir sacharozės nepakankamumas sukelia malabsorbcijos sindromą atitinkamam cukrui. Angliavandenių fermentų nepakankamumas gali būti įgytas ar įgimtas. Dažniausias įgimtas yra laktazės fermento nepakankamumas. Lietuvių populiacijoje jis sutinkamas iki 30 proc.
Dėl įtariamos „cukraus“ alergijos dažnai pacientai įtaria gaiviuosius gėrimus, o ypač populiariąją koka-kolą.
   Visuomenėje plintanti nuomonė, kad  konservantai sukelia alergines reakcijas yra gerokai perdėta. Beje, koka kola buvo tiriama kaip viena cukraus hipereaktyvumo priežasčių vaikams.
    Įrodyta, kad ne cukrus, o dirbtinis saldiklis – aspartamas tikrai įtakoja vaikų psichiką ir sukelia jos dirglumą.

  Ar yra kokios alergijos ypatybės, skiriančios metų laikus ? Toks klausimas  dažnai aiškinamas gan paprastai - taip, kai kurioms alerginėms ligoms ir alergenams yra būdingas sezoniškumas ir pagal tai galima atskirti kokia alergine liga pacientas serga.
 Gražūs geltoni medžių, o ypač klevų  lapai, nukritę ant žemės pavirs maistu įvairiems mikroskopiniams " padarėliams": pelėsiniams grybeliams. 
  Grybelinė astma ir grybelinis alerginis rinitas aprašyti seniai. Nustatyta, kad grybeline astma dažniausiai serga 40–55 metų žmonės . Jai būdingi du eigos variantai: sezoninė astma  ir nesezoninė . Sezoninę bronchinę astmą sukelia grybeliai, esantys atmosferos ore, jai būdinga: pirmo sniego fenomenas ir paūmėjimai pavasarį bei rudenį. Šią astmą gerai ištyrė Švedijoje ir rado, kad  60 proc. grybelinės bronchinės astmos sukelia Cladosporium herbarum . JAV aprašyta net epideminių mirčių   nuo bronchinės astmos staiga ore pagausėjus Alternaria alternata sporų.
    Lietuvoje yra rasta virš 500 įvairių pelėsinių grybelių rūšių, tačiau alergiją sukeliančių nėra jau tiek daug: Aspergillus niger ir Aspergillus flavus, Rizopus, Cladosporium ir kiti.   

   Kaip gera vasarą matyti karvių bandą rasotose pievose. Neskubriai romios karvutės rupšnoja žolę.Tik, gaila, dabar jau rečiau matome tokį mielą vaizdą.
   Bet pakalbėkime apie kitus dalykus -  apie alergiją. Alergija karvės pienui yra pati dažniausia maisto alergijos rūšis ir nuo jos pirmiausia kenčia kūdikiai, kurių mamos neturi pieno ir jų žindyti neišgali.Tad joms tenka tenkintis tik mišinėliais, pagamintais iš karvės, ožkos  ar sojos pieno. Apie alergiją karvės pienui yra prirašyta daug mokslinių ir populiarų  straipsnių, todėl apie tai čia nekalbėsim.
    Paliesiu kitą, labai  retą  temą- apie alergiją karvei, jos odai,  kailiui  ar plaukams. Veterinarijos specialistai gal geriau žinos, kaip tas karvutės apdangalas turėtų būti įvardijamas. Kaip žinia, alergija -  tai neįprasta reakcija į aplinkose esančias įprastines medžiagas: maisto produktus, žiedadulkes, vaistus, naminių gyvūnėlių kailį ir kita. Ji pasireiškia įvairiai . Štai kokios esti alerginės ligos: alerginis kontaktinis dermatitas – tai odos uždegimas, kilęs alergeno kontakto vietoje dėl lėtosios alerginės reakcijos. Alerginis rinitas – nosies gleivinės uždegimas, jo simptomai – čiaudulys, nosies niežėjimas, vandeningos išskyros ir gleivinės užburkimas. Anafilaksija – reta, bet gyvybei grėsminga, ūmi, išplitusi alerginė reakcija į kartotinai patekusį alergeną; paprastai pažeidžiamos keturios organų sistemos: odos, kvėpavimo, virškinimo ir širdies – kraujagyslių. Angioedema, arba Kvinkės edema, – tai riboti, asimetriški, ypač lūpų arba vokų odos, taip pat gleivinės patinimai, neniežtintys, kiek skausmingi. Dilgėlinė – labai niežtintis bėrimas rausvomis pūkšlėmis.
   Mokslinėje literatūroje aprašomi pavieniai atvejai, kai įsijautrinus  karvės odai, atsirasdavo alerginė sloga ir alerginis kontaktinis dermatitas. Ši alergijos rūšis kildavo todėl, kad fermeriai, kurie dažnai glostydavo savo karvutes,  po kurio laiko šalia jų pradėdavo staiga čiaudėti, net dusti, o kai kuriems išberdavo delnus. Jiems išsivystydavo alergija karvės odai ar kailiui. Kiek žinoma, pačios karvės alergija neserga, bet jų veršiukai, kaip ir žmonės, gali sirgti alergine sloga. Bet nieko čia tokio baisaus, nuo slogos nemirštama.

   Alergijų gali būti visokių formų ir pavidalų. Jos priežastys -  irgi net ir netikėčiausios. Be įprastinių alergijų rūšių pasitaiko ir labai retų,tokių kaip alergija vandeniui. Iki šios dienos mokslinėje literatūroje tėra aprašyta 50 alergijos vandeniui atvejų.
    Alergija vandeniui dažniausiai pasireiškia dilgėline, ji vadinama akvagenine dilgėline.
Iki šiol nėra išsiaiškintos akvageninės dilgėlinės priežastys. Remiantis viena hipoteze, priežastis – sąlytis su vandeniu, kuris odos baltymus paverčia auto-alergenais, kurie prisijungia prie odos putliųjų ląstelių. Tačiau ši hipotezė ir lieka hipoteze laukdama ateities tyrimų. Gydymas nėra efektyvus, tad belieka laukti, kol alergija vandeniui vieną dieną ims ir išnyks. Jai, kaip ir kitoms alergijos formoms, būdingas savaiminis pasveikimas. Tuo ir galime nudžiuginti sergančiuosius.
 

​   Dailininkai, tai ta žmonių grupė, kuri nuolat susijusi su  cheminėmis medžiagomis - dažais. Jų darbo aplinkoje pilna įvairių dažų: nuo ne tokių kenksmingų, kaip akvareliniai ar pastelės, anglis, iki pavojingų akrilinių ir aliejinių dažų, kurie džiūdami garuoja. Ten esantis amonis, surišėjai ir skiedikliaI agresyviai veikia kvėpavimo takus. 
    Cheminė alergija yra įgyjama ir yra tiesioginė priklausomybė ne tik nuo veikliosios medžiagos,  bet ir nuo jos sąlyčio ekspozicijos. Jei ,tarsi apsėsti , kūrybingi dailininkai net miega savo studijose, tai ką bekalbėti apie jų sveikatą. Dažniausi yra pažeidžiami kvėpavimo takai ir oda. Kvėpavimo takams ypač kenksmingi lakūs organiniai junginiai, o taip pat  formaldehidas, etilacetatas, ksilenas, metileno chloridas, glikolis. Jie sukelia ne tik alerginius : alerginį rinitą, sinusų skausmą, astmą, bet ir turi bendrą poveikį:  depresiją, sumišimą, širdies plakimus , sąnarių ir raumenų skausmus, miego sutikimus.
   Dažų pigmentai , kurie suteikia spalvą  ir yra sunkiųjų metalų druskos: nikelio sulfatas – žydra, mėlyna, kobalto chloridas -  rausva, kalio dichromatas – geltona, oranžinė, parafenilendiaminas -  juoda  dažniausiai sukelia alergines odos ligas- alerginį kontaktinį dermatitą.

       Tokį klausimą išgirstu iš kiekvieno konsultuojamo paciento. Ir, atvirai pasakius, kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad žinių apie alergiją stygius yra toks ženklus, kad jau mokykliniuose vadovėliuose
turėtų būti elementarių žinių apie alergiją.
Na,o kol to nėra, tenka protinti visuomenę internete. 
Alerginė reakcija vyksta ant putliosios ląstelės paviršiaus, jos ląstelės tarsi mažytės bombelės , kurios sprogsta prisijungus prie jų alergenui ir IgE klasės imunoglobulinams. Jos savo viduje turi  turi grūdelius, granules panašias į oūslytes. 
      O kas gi tose granulėse, grūdeliuose (pūslelėse) paklausite? Atsakau - juose yra daugybė biologiškai aktyvių medžiagų, vadinamų mediatoriais. Svarbiausias iš jų žmogui yra histaminas. Konsultuojant ligonius, dažnai pacientas paklausia – o kas tas histaminas? Ypač, kai atlieki  alerginius odos mėginius ir po to vertini reakciją, kai vos ne kiekvienas teiraujasi, o kas tas histaminas? Tenka ilgai ir nuobodžiai aiškinti.
        Kai klausiate iš kur atsiranda histaminas – atsakau, iš putliosios ląstelės. Dar mano studijų metais putliąsias ląsteles kai kas vadindavo tukliosiomis, labrocitais, audinių bazofilais. Keitėsi laikai, keitėsi pavadinimai. Dabar jas vadiname – putliosiomis ląstelės.Tose putliosios ląstelės grūdeliuose  yra  tarsi histamino saugyklos, sandėliai galima sakyti. Kai ląstelė yra sužadinama, grūdeliai pasislenka į ląstelės pakraštį ties jos apvalkalu ir visas ten esantis histaminas išsiskiria į aplink  esančius audinius. Jei pavaizduotume šią reakciją tai atrodytų  taip.
        Alergeno molekulės prisijungia prie dviejų  IgE molekulių prisitvirtinusių prie putliosios ląstelės paviršiaus. Visa tai sukelia didelius pakitimus ar persitvarkymus ląstelės membranoje (apvalkalėlyje), manoma, kad apvalkalėlyje atsiveria kanalas, pro kurį kalio jonai skverbiasi į ląstelės vidų ir skatina išsiskirti histaminą bei kitas biologiškai aktyvias medžiagas į aplinką.   
    Histaminas - tai amino rūgšties histidino darinys. Jo poveikiai yra keliariopi, jis labai išplečia kraujagysles, ypač kapiliarus, dėl to skystoji kraujo dalis patenka į išorę, išsiplečia tarpląsteliniai tarpai, organizmo audiniai dėl to paburksta., patinsta. Kitas histamino poveikis  yra į lygiuosius raumenis, kurie, veikiant jam ,susitraukia ir visa tai pasireiškia bronchų spazmu, dusulio priepuoliu. Jei reakcija vyksta žarnyno lygiuosiuose raumenyse, turime pilvo dieglius, skausmus.
       Visos ląstelės, kurias veikia histaminas savo paviršiuje turi  baltymines struktūras - receptorius, jie vadinami histamino receptoriais, ir dabartinis mokslas yra jų atradęs net 5 (ar 6). Sutrumpintai jie rašomi H1, H2, H3, H4. H5. H1 receptorius yra ant putliųjų ląstelių ir kraujo bazofilų. H2 receptoriai aptinkami ant skrandžio liaukų parietalinių ( pasieninių)  ląstelių, H3 – ant nervinės sistemos ląstelių – neuronų.
       Putliųjų ląstelių granulės (grūdeliai) turi bent 20 biologiškai aktyvių medžiagų, ir visos jos tarsi išsipila, kai vyksta alerginė reakcija. Kita veikli medžiaga, kuri išsiskiria iš sužadintos ląstelės yra heparinas. Visos kitos išsiskyrę medžiagos sukelia uždegimą. Tačiau tai ne toks uždegimas, kurį mes įsivaizduojame, dažniausiai manome, kad tai šio uždegimo pradas yra infekcija, tačiau tai ne tai.
       Dar senovėje buvo išsiaiškinta, kad uždegimui būdingi keturi požymiai: paraudimas, patinimas, karštis ir skausmas. Medžiagos, kurias išskiria putliosios ląstelės yra galingi uždegimo veiksniai, kurie kartu veikdami sukelia daugybę nepageidaujamų reiškinių organizme. Visa tai sudaro puokštę alerginių ligų simptomų, kuriuos atpažinti sugeba tas, kuris gerai išstudijavo alerginio proceso mechanizmus.