Kaip žinia, gyvatės, kaip ir visi kiti ropliai neturi nei kailio, nei epidermio, kuris galėtų įjautrinti, todėl alergija gyvatėms yra ypač reta. Jautriems gyvatėms asmenims simptomai dažniausiai pasireiškia odoje arba kvėpavimo takuose. Dažniausiai su tuo susiduria zoologijos sodų terariumų darbuotojai
   Liečiant gyvatę, dėl jos odoje ir žvynuose esančių baltyminės kilmės medžiagų gali kilti sudirginimas ar net alerginis kontaktinis dermatitas. Sureaguoti gali ir kvėpavimo takai, kai paėmus į rankas gyvatę atsiranda švokščiantis kvėpavimas ir dusulys.
     Aprašoma, kad  gyvatės dažnai maitinamos katėms ir šunims skirtu maistu, o tai irgi gali įtakoti
alergines reakcijas.
    Na, bet baisiausi yra gyvačių įkandimai ir jų nuodų sukeltos alerginės reakcijos.
    Apie - kitame skyrelyje.  

      Alerginės ligos vasarą , galima sakyti, "elgiasi" įvairiai: vienos paūmėja, kitos beveik kuriam laikui nurimsta.Tam įtakos turi alergenai: vasarą namų dulkių erkės beveik nesidaugina. Be to ir mes laiką leidžiame dažniausiai ne namie, o lauke. O žydinčios pievos, žolių, smilgų smilgelių žiedadulkės sargdina sergančiuosiu šienlige.
    Bet, ko gero, labiausiai šiais klimato atšilimo laikais mus veikia saulė, ir daugeliui ji sukelia - saulės dilgėlinę. Kuo ji pasireiškia? Šviečiant saulei, t.y. veikiant ultravioletiniams spinduliams, atvirose kūno vietose, paraudusioje odoje atsiranda balkšvos pūkšlės. Išbertas vietas labai niežti.  Įsidėmėkite  - saulė šiuo atveju yra provokuojantis veiksnys, o ne alergenas.
     Patiriantys saulės dilgėlinę dažnai serga įvairiomis lėtinėmis ligomis.
     Kaip saugotis? Svarbiausia vengti saulės, naudoti apsauginius kremus, o išbėrus gerti priešalerginius (antihistamininius) vaistus.
​

     Gal kai kam kyla šis klausimas -  ar galiu valgyti pupeles, žirnius , jei esu alergiškas žemės riešutui. Atsakymas nebus vienareikšmis. Tiek žemės riešutas, tiek kiti ankštiniai turi daug baltymo, tačiau tie baltymai skiriasi savo struktūrinėmis savybėmis.
     Žemės riešutas turi kaupimo baltymą, kuris yra labai agresyvus ir gali sukelti anafilaksines reakcijas. Svarbu ir tai, kad jis alergeniškumo nepraranda net termiškai apdorotas, todėl alergija žemės riešutams lieka visam gyvenimui.
    Nustatyta, kad  virš 50% asmenų, alergiškų žemės riešutui, gali būti alergiški ir kitiems ankštiniams (sojai, pupelėms) pagal odos testus ar kraujo antikūnų tyrimus, tačiau net 95% iš jų toleruos ir galės valgyti  kryžmiškai reaguojančius ankštinius. Nors žemės riešutai nesusiję su kitais riešutais, JAV apie 35% kūdikių, alergiškų jiems, išsivysto alergija ir kitiems riešutams. 
​       Pažymėtina, kad dauguma žmonių yra alergiški ne visiems, o tik vienam  kuriam riešutui .
      Vaikams, alergiškiems žemes riešutams,  rekomenduojama nevalgyti ir kitų rūšių riešutų .

    Pastaraisiais metais, gan sparčiai augant autizmo spektro sutrikimų diagnozavimui tarp vaikų, ne vienam kyla klausimas - ar yra ryšys tarp alergijos  ir autizmo? Juolab, kad sergančiųjų alerginėmis ligomis tarp vaikų yra tikrai nemažai, pvz.EuroPrevall tyrimo duomenimis maisto alergija Lietuvoje tarp mokyklinio amžiaus  vaikų   sutinkama net virš  16 proc.
 Kadangi remiuosi grynai moksliniais tyrimais ir straipsniais prestižiniuose alergologijos žurnaluose, galiu pasidalinti tuo, kas ten rašoma.
    Štai Guifeng ir kiti 2018 metais  JAMA žurnale atspausdino straipsnį, kuriame nustatė  teigiamą koreliaciją tarp alergijos ir autizmo vaikystėje. Tirtas maisto alergijos ir autizmo ryšys. Tačiau kol kas diskutuojama, ar autizmas padidina alergiškumą, ypač maisto alergijos atveju net trigubai, ar pati maisto alergija sąlygoja autizmo vystymąsi. Svarstoma ir tai, kad gal jas abi sąlygoja kažkoks trečiasis nežinomas veiksnys.
​   Kitame straipsnyje teigiama, kad smegenų putliųjų ląstelių aktyvacija dėl alerginių, aplinkos, imuninių, neurohormoninių, toksinių ar stresinių faktorių yra susijus ir sukelia tam tikrų smegenų sričių alergiją, kuri paliečia kalbą ir elgesį. Tokiu atveju autizmas yra siejamas su vėliau besivystančiu vietiniu encefalitu, t.y. alerginiu smegenų uždegimu.
     Šios srities tyrimai yra toliau vystomi, ir gal neužilgo bus aiškiau  - kas, kaip ir kodėl.
     

        Žuvų taukų skonis mums pažįstamas iš vaikystės. Šiais laikais žuvų taukai ir omega-3 rūgštys
ypač dažnai rekomenduojami vartoti siekiant kontroliuoti cholesterolio kiekį kraujyje, stiprinti
imuninę sistemą, gerinti širdies kraujagyslių bei kaulų sistemos veiklą. Neabejotina, kad
žuvų taukai yra ir vitamino A, ir vitamino D šaltinis, kurio taip trūksta mūsų geografinės zonos
gyventojams. Žuvų taukai – tai aliejus arba riebalai iš aliejingų žuvų (ančiuvių, kardžuvės,
menkės). Dažniausiai žuvų taukai gaminami iš menkės kepenų. Tačiau net ir švariausiuose
žuvų taukuose bei aliejuje lieka labai mažų baltymų kiekių. Be to, žuvų alergenų yra ir žuvies
​želatinoje, iš kurios gaminamos kapsulės. Dažniausiai žuvų taukuose randamas baltymas yra
​parvalbuminas. Vartojant žuvų taukus, labai retais atvejais, gali kilti alerginių reakcijų asmenims,
kurie turi maisto alergiją žuviai, o ypač menkei, jūrinei lydekai.
      Žuvų taukų ir omega-3 alergija gali pasireikšti alergine sloga, anafilaksija, dilgėline, astmos
priepuoliu, net kontaktiniu alerginiu dermatitu. Tačiau alerginės reakcijos į žuvų taukus yra
palyginti retos. Dažnesni yra šalutiniai poveikiai: pykinimas, viduriavimas, kraujuojančios dantenos,
žemas kraujospūdis, net nemiga.

     ​Kalbėsime ne apie geliančius vabzdžius, keliančius anafilaksijos pavojų, bet apie pastaruoju metu populiarėjantį baltyminio maisto šaltinį – svirplius. Apkepinti, troškinti, džiovinti arba net gyvi padarėliai Azijos šalyse seniai vartojami kaip maistas. Pasidomėkime, ar yra alergija jiems.       Paskaičius rimtus mokslinius straipsnius, aptikau štai ką. Įprastai svirplių augintojams pasireikšdavo kvėpavimo sistemos ligos, nes svirpliai priklauso inhaliacinių, lietuviškai – oro, alergenų grupei. Jie sukelia alerginę slogą, bronchinę astmą.
     Ne taip seniai rastas savitas svirplio baltymas heksamerinas, kuris sukelia maisto alergiją valgant svirplius. Heksamerinai priklauso vadinamiesiems kaupimo baltymams, todėl yra stiprūs dėl savo struktūrinių savybių. Svirpliai, kaip ir kiti vabzdžiai, turi chitino, tropomiozino, argininės kinazės, todėl gali vykti kryžminės reakcijos ir su nariuotakojais.
    Svirpliai, taip mėgstami Tailande, jau atsikraustė į Europos maisto restoranus, ir kartu su savimi atsinešė maisto alergiją jiems. Nors tik 2015 m. įrodytas jų vaidmuo maisto alergijos išsivystymui. Tai naujas maisto alergenas. Todėl skanaudami juos neužmirškime, kad mus gali ištikti ne tik dilgėlinė, bet ir anafilaksinis šokas. Dėl tropomiozino gali vykti kryžminės reakcijos tarp svirplių, krevečių ir namų dulkių erkių.

    Seniai  berašiau , nes buvau užsiėmus ir dabar galiu visus nudžiuginti nauja knyga " Įdomioji alergologija".​
  Rašydama šią knygą rėmiausi moksliniais faktais paremtais straipsniais, juiose  buvo  aprašomi reti ir negirdėti alergijos atvejai, kurie, mano manymu, visiems įdomūs.
  Perskaitę šią knygą sužinosite daug įdomybių apie alergiją, pradedant istoriniais faktais, baigiant pasakojimais apie tai, kaip ji pasireiškia ir kokie yra kovos su ja būdai, sužinosite netikėtų faktų apie įvairius alergenus.
  Pieštos iliustracijos, tikiuosi, padės skaitytojui suvokti, kaip viskas vyksta, o trumpi pasakojimai nenusibos skaitant. 
   Knygą galite įsigyti internetiniame patogupirkti.lt knygyne.

 
​    Viena gražiausių vasaros švenčių Lietuvoje– Žolinė, švenčiama nuo pagonybės laikų, kaip derliaus šventė, vėliau perimta krikščionių kaip mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.
    O kaipgi be žolynų puokštės Žolinėje! Net liaudies posakis anot etnologės Gražinos Kadžytės „Kas Žolinės dieną neturi žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“,  rodo kiek svarbūs tie šventės žolynai žolynėliai, kuriuos pašventinę bažnyčioje ir sudžiovinę, pagirdo jų arbata ligonį ar įdeda į karstą pašarvojus. Ir apskritai, žolynai sudarantys puokštę, tai įvairios laukų, pievų ir darželių gėlės, javai: medetkos, kraujažolės, ramunės, dobilai, šlamučiai, rugiagėlės, jurginai, kviečiai, avižos. Žemaitijoje žolinių puokštėje nešamoje pašventinti į bažnyčią aptiksime net dygiąją usnį – stiprų alergeną.
     Bet svarbiausias augalas, be kurio neapsieina tradicinė Žolinių puokštė yra kietis arba pelynas (kartusis kietis), jo stiebas sudaro pagrindą visai kvepiančiai puokštei.
     Dabar pažvelkime į šią stebuklingą puokštę iš gydytojo, o juolab iš alergologo požiūrio kampo. Daugelis jos augalų – tai vaistingųjų gydomųjų savybių turintys žolynai: kietis – apetitui gerinti, kirminams varyti, kandis vaikyti; medetkos – skaudamai gerklei skalauti; šlamučiai – geram miegui; rugiagėlės – akių šviesumui; kraujažolės – kraujavimui stabdyti. O alergologas čia įžiūrės daugybę alergeninių augalų.
​     Visi aukščiau išvardinti, gal tik išskyrus rugiagėles ir šlamučius nėra kenksmingi. O javai, ypač kviečiai yra vienas svarbiausių maisto alergenų, užimantis net trečią vietą iš eilės tarp dešimties svarbiausių.
​     Pagal atliktus mokslinius tyrimus Lietuvoje nustatyta, kad  esame labiausiai įsijautrinę kiečiui tarp visos Europos šalių. Kietis labai stiprus alergenas, kurio kryžminės reakcijos su maisto produktais saulėgrąžų sėklomis, saulėgrąžų chalva, ramunėlių ir medetkų arbatomis be kitų alerginių reakciją gali sukelti net anafilaksinį šoką.